R. Vainienė
Sakote, nėra vieno vaisto nuo visų ligų? Tikrai esate teisūs, bet atrodo, kad mūsų valdžia galvoja kitaip. Visas visuomenės ydas, tikras ir menamas, visas problemas valdžia moka spręsti tik vienu iš dviejų būdų – apmokestinti, o kai tai neįmanoma – uždrausti. Taip jau susiklostė, kad apmokestinimas sulaukia didesnio rezonanso, tad naujus mokesčius prastumti darosi sunkiau. O štai draudimai sėkmingai dygsta lyg grybai po lietaus. Neseniai uždraudė parduoti energinius gėrimus nepilnamečiams, Seime svarstomas projektas dėl draudimo rūkyti balkonuose, dar viena naujiena, išsiskirianti savo „drąsa“, – uždrausti reklamuoti maisto papildų kainų nuolaidas.
Maisto papildai – puikiai žinome, kas tai yra, nes įstatymas jau numato, kad kiekvienoje reklamoje būtina nurodyti, jog siūloma prekė – maisto papildas. Nors tai ne vaistas, o maistas, bet šis maistas yra kitoks. Štai Sveikatos apsaugos ministerija mano, kad gyventojai su šiuo „maistu-ne maistu, bet ir ne vaistu“ elgiasi neatsakingai. Jie teigia, kad gyventojai maisto papildus perka skatinami nuolaidų reklamos, o paskui kaupia jų atsargas namuose. Todėl ir parengė Reklamos įstatymo pakeitimą, kad nuolaidų reklamą uždraustų. Nuolaidos – tegu lieka, nes vis dėlto gerai, jei žmogus gali pigiau gero daikto nusipirkti, bet štai reklamuoti nuolaidas būtų nevalia.
Šuo kariamas pripranta – jau pripratome prie įvairiausių draudimų, bet štai tokie išskirtiniai valdžios „polėkiai“ ima ir nustebina. Galvokime: jei nuolaidų reklama iš tikrųjų skatina neracionaliai pirkti ir vartoti, tai bet kokių prekių nuolaidų reklama turėtų būti pripažinta vos ne narkotine medžiaga. Nes jei išvydęs reklamuojamą nuolaidą prisipirksiu cukraus ar acto ir iš karto suvartosiu, tikrai – bus blogai. Sandėliuojami miltai su kruopomis taip pat blogai, nes arba nutukins, arba kels alergiją, arba po metų taps gyvūnėlių maistu. Tai jei nuolaidų reklama atlieka tokį velnišką vaidmenį ir protingą žmogų paverčia tik į instinktus reaguojančiu padaru, tikrai, reikia ją drausti...
Suprantate, kad provokuoju. Nuolaidų reklamos uždraudimas atrodo didelė nesąmonė, jei tai padarytume visoms prekėms. Bet kai tai taikoma tik vienai prekių grupei – pavyzdžiui, maisto papildams, jau nebeskamba taip blogai, ar ne? Galvoju, kaip šis draudimų procesas turi atrodyti iš įstatymo leidėjo pusės? Greičiausiai viskas vyksta taip. Pasirodo keli straipsniai, kuriuose pasakojama, kad lietuviai piktnaudžiauja, tarkime, kokiu magniu. Tada surenkama statistika, kad Lietuvoje parduodama daugiau maisto papildų vienam gyventojui nei kitose šalyse. O juk yra ministerija, kuri turi „ką nors daryti“ šiuo klausimu, ir apskritai – juk turi ką nors daryti būtent ji. Ką daryti, ką daryti? Labai lengva – uždaryti!
Kitas kelias mat būtų ilgesnis, darbaimlesnis ir jam reikėtų daugiau lėšų nei vien pakeičiant Reklamos įstatymą. Tuo keliu einant pirmiausia reikėtų įsitikinti, ar tikrai problema yra tokia, kokią ją nupiešia įstatymo rengėjai. Ar tikrai reklamos paveikti gyventojai prisiperka maisto papildų „į spintelę“ ir tos spintelės turinį vartoja saujomis, reikia ar nereikia? Jei būtų surinkti patikimi įrodymai, kad tikrai taip yra, kuo drįstu labai abejoti, tada reikėtų imtis priemonių, nukreiptų į tikslines auditorijas, kurios maisto papildų „persivalgo“. Kokios jos – labai priklausytų nuo to, kas ši gyventojų grupė. Gal pakaktų socialinės reklamos, gal reikėtų vaistininko patarimų.
Bet kam taip vargti? Sveikas gyvenimo būdas – chirurginėmis priemonėmis! Išoperavai maisto papildų nuolaidų reklamą – pliusą riebų ir ilgam užsidedi. O tie, kam kalcio trūksta ar pilvą pučia, tegu perka maisto papildus artimiausioje vaistinėje už kainą, kurią ten ir pasiūlys. O kai kainos negali reklamuoti, kam tada ją mažinti? Praeis metai, kiti, tada stebėsimės, o kodėl gi papildai pabrango? Sveikatos ministerija gali imtis kainas reguliuoti, kaip tai daro vaistams. „Kad pigiau būtų“ – nes gi čia verslininkai nedori, kainas užkelia. Ką gi, sveikatos ministrui jau piname išlydėtuvių vainiką. Būtų gerai, kad jis savo nuostatas „uždrausti“ kur nors po obelimi pakastų ir Briuselin nesivežtų. Kad ten gėda nebūtų.
