Buvęs bedarbis, o dabar verslininkas Vygandas Mosteika iš gauto pirmojo pelno pirko ne prabangų automobilį ar kelionę į egzotišką šalį, o tapo imtynių rėmėju.
Nugalėjo patriotiškumas
Vis didesnį pagreitį įgaunanti ekonominė krizė nuo kelio šluoja verslo įmones, į neviltį varo gausėjančias bedarbių gretas. Tačiau akistata su sunkmečiu baisi ne visiems. Trisdešimt šešerių metų tauragiškiui Vygandui Mosteikai irgi kažkada teko paragauti rupios bedarbio duonos. Šiandien jis – pelningai dirbančios uždarosios akcinės bendrovės savininkas.
Šalta žiema ir krizė žmones pamokė, kad būtina taupyti, o Vygando prieš sunkmetį įkurta „Tauresta“ tapo mokančiųjų skaičiuoti savo biudžetą sąjungininke. Verslo įmonė, kuri užsiima privačių namų fasadų šiltinimu, vidaus tinkavimu ir dažymu, dėl darbų stokos nesibaimina: sezonas dar neprasidėjo, bet ant Vygando stalo jau guli 10 pasirašytų sutarčių atlikti darbus. Tačiau šiek tiek istorijos apie buvusio bedarbio kelią į verslo pasaulį.
2008 metais Vygandas metė visai padoriai apmokamą darbą Airijos sostinėje Dubline ir sugrįžo į gimtąjį miestą.
– "Kad ir kaip tai skambėtų banaliai, bet pajutau, kad privalau dirbti savo valstybei ir gimtajam miestui, – kalba verslininkas, – žodžiu, nugalėjo patriotiškumas. Čia susikūriau ne tik darbo vietą sau, savo žmonai, bet ir dar keletui tauragiškių. Džiaugiuosi tuo, ką pavyko padaryti. Kadangi likimas man buvo palankus, nenoriu jo rūstinti. Dalį pelno skiriu paramai. Remiu ir remsiu imtynių sportą. Labai noriu savo miestą matyti gražesnį, o jo žmones – laimingesnius. Graudu, kad Tauragė neturi net kino teatro. Jei mes patys nesirūpinsime tuo, kas dar išliko, tai tapsime gūdžia provincija. Kai buvau bedarbiu, daviau sau žodį, jei kada turėsiu pinigų, tai jais pasidalysiu su kitais. Taip ir padariau", - teigia V.Mosteika.
Svarbiausia – aukščiausia kokybė
Vygandas nenoriai kalba apie valstybinę politiką verslo atžvilgiu. Anot jo, tai labiau panašu į nesusipratimą. Grobuoniški mokesčiai, tikrintojai, požiūris į verslo žmogų – tai kažkas, prasilenkiančio su sveiku protu. Tačiau, sako, dirbti vis tiek reikia. Jis tiki, kad taip visada nebus, nes dabartinius valdžios vyrus ir moteris anksčiau ar vėliau pakeis protingesni, doresni. Sudėtinga ir tai, kad reikia konkuruoti su nelegaliais statybininkais.
– "Nuo nelegalių statybininkų jau nukentėjo ne vienas užsakovas, todėl vis daugiau žmonių renkasi įmones, su kuriomis sudaromos sutartys, civilizuotai sprendžiami kiti iškilę klausimai. Ši konkurencija nėra lengva, bet įmanoma. Mano šūkis: aukščiausia kokybė su garantija už gerą kainą. Šiandien galiu pasakyti, kad ši mano verslo filosofija, kurią padiktavo pats gyvenimas, pasiteisino. Kam žmogui rizikuoti samdant nelegalą ir galvoti – reikės taisyti broką ar ne. Smagu prisiminti, kad pernai, prieš praėjusią šaltą žiemą, apšiltinome daugiau kaip trisdešimt privačių namų," – šypsosi V.Mosteikia, – "Tikiu, kad jų savininkai džiaugiasi, nes sutaupė nemažus pinigus".
Pinigų sportui negaili
Paklaustas, kodėl nusprendė remti imtynininkus, verslininkas atsako, kad dvikovinėms sporto šakoms skiriamas labai mažas dėmesys, o tuo tarpu ši sporto šaka Tauragę garsina ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. – "Broliai Valdemaras ir Edgaras Venskaičiai, Svajūnas Adomaitis užkopė ant aukščiausios sporto pasaulio pakylos. Mane džiugina ir Gyčio Sabučio pasiekimai. Jis juk neseniai tapo Ukrainos čempionu. Be jų, Lietuvos olimpiniame sporto centre treniruojasi Laimonas Gečas ir Aurimas Kalasovskis. Matau, kaip pasiaukojančiai dirba treneris Jonas Sabutis, kiti pedagogai. Negailėsiu nei pinigų, nei darbo įrengiant apleistą patalpą treniruotėms. Pagal galimybes paremsiu jų išvykas į varžybas, nes imtynininkas auga ne tik liedamas prakaitą treniruotėse, bet ir kovodamas varžybose".
Kalbantis su verslininku duris pravėrė tėvas ir sūnus Sabučiai. – "Šis žmogus mums tarsi Dievo sviestas gelbėjimosi ratas", – džiaugėsi treneris J.Sabutis. – Va, tik trumpam sugrįžau į Tauragę ir atvažiavome padėkoti mūsų rėmėjui, – šypsosi ir jaunasis, bet jau tituluotas daugybe titulų Gytis Sabutis.
Nevengia paprasto darbo
Pasiūlius pašnekovui sugrįžti prie jo gyvenimo ir verslo, jis neslepia, kad jam ne gėda ir pačiam užsivilkti specialius drabužius ir kartu su samdomais darbuotojais imtis bet kokio darbo. – "To išmokau iš savo boso Airijoje," – sako Vygandas. "Jis – multimilijonierius, bet dažnai kartu su darbininkais dirbdavo paprasčiausius darbus. Tuo tenai niekas nesistebi. Lietuvoje vyrauja nuomonė, kad bosas yra bosas ir jis su kaklaraiščiu tik pinigus skaičiuoja. Be to, dirbdamas kartu aš pats žinau, kad darbų kokybė bus aukščiausio lygio. Kokybės garantija – mano verslo sėkmės raktas".
Vygandas džiaugiasi savo mažąja dukrele Airina, kuri gimė Dubline. Ji yra Airijos pilietė, bet tėvas tiki, kad užaugs tikra Lietuvos patriote. Pašnekovas sako, kad yra dėkingas ir Lietuvos darbo biržai, kuri jį 2001 metais atrinko kaip vieną iš tinkamų kandidatų vykti padirbėti į svetimą šalį, o šis likimo vingis kardinaliai pakeitė jo gyvenimą. Pašnekovas net džiaugiasi brangiu darbo įrankiu – vokiška tinkavimo įranga. Tačiau didžiausias džiaugsmas jam – padėti savo miestui.
Sigitas KANCEVYČIUS
