Lietuvos politikoje beveik simptomiška (ir simboliška), kad Liberalų sąjūdžio bandymai liberalizuoti šalį dažniausiai užgesinami be gilesnių debatų. Koks nors naujo įstatymo projektas dažniausiai miršta politinėje arenoje ir nepasiekia visuomenės. O visuomenės, atrodo, linkusi sutikti, kad nenori būti atsakinga už savo gyvenimą: jai vis dar norisi, kad kažkas Kitas spręstų jos likimą.
Visada kalta aplinka
Šį rašinį pradėsiu nuo facebook puslapyje aptiktos minties, kuri man yra geriausias Lietuvos visuomenės veidrodis: „Aš noriu ledų ir viskas! Ką jūs man padarysit?“. Iš pirmo žvilgsnio, tai kūdikio šauksmas, kad jis nori pieno – skirtumas toks, kad kūdikiui pienas gyvybiškai būtinas, o ledai yra kaprizas. Bet troškimo schema vienoda: noriu ir manęs nuo to niekas nesustabdys. Psichoanalitikai seniai pastebėjo, kad motina ir jos vaidmuo labiausiai įtakoja visą žmogaus gyvenimą. Motina tampa pirmu geismo objektu, kurį vėliau pakeičia kiti. Nors motinos įvaizdis lieka giliai pasąmonėje, jo apraiškos nesunkiai aptinkamos pabandžius analizuoti nelogiškus troškimus, kurie pačiam subjektui atrodo būtini, nors juose nėra jokio paslėpto priežastingumo. Kai nepavyksta įrodyti, kad geismas būtinas, dažniausiai teigiama, kad dėl jo demaskavimo yra kalta aplinka. O tie, kas sokratiškai uždavinėja klausimą: kodėl? – a priori yra priešai ir linki tik blogo. Vaikai nemoka kitaip gintis nuo bandymo juos suprasti, kaip tik apeliuodami į esensialistinį „kas ant kito sako, ant savęs pasisako“. Tarsi sakydamas – „štai, medis“, aš įvardiju save.
Internetinėse diskusijose, į kurias dažniausiai įsiveliu tame pačiame facebook, geriausias būdas išspręsti visus ginčus yra diskusijos racionalizavimas, stipri argumentacija ir nepasidavimas nė mažiausiam emociniam nukrypimui. Taip galima stipriai įžeisti – bet kartais tai yra vienintelis būdas priversti žmones mąstyti. Kai kas nors man nė iš šio, nei iš to mesteli komentarą, kad Lietuvą puola lenkai, dažnai paklausiu: kur fronto linija? Ką lenkai jau užpuolė ir sunaikino? Kur ruoštis naujam mūšiui? Klausiu rimtai, todėl atsakyti ironiškai į mano klausimus neišeina. Pradedama aiškinti, kad lenkai yra blogi žmonės. Tada klausiu: kiek jų teko pažinti? Viskas baigiasi tuo, kad į mano klausimus nelieka nelogiškų atsakymų, o logiškas atsakymas įrodytų, kad nebuvo jokios lenkų grėsmės. Joks faktas nerodo, kad lenkai kaip nors trukdytų lietuvybei. Net priešingai – matydami kitą kalbą ir kultūrą mes galim ją palyginti su savąją ir pasidžiaugti, kad turime išskirtinumą, kurio šiaip net nepastebėtume.
Panašiai yra su visais mažumų konfliktais. Kai kas nors tėškia, kad žydai yra apsukrūs apgavikai, prašau pateikti nors vieną tokio apsukrumo įrodymą, tikrą atvejį. Ir viskas tuo baigiasi. Kai homoseksualai kaltinami, kad dėl jų išnyks žmonija, klausiu, ar žmonėms, kurie negali susilaukti vaikų arba nenori jų susilaukti – irgi turėtų būti uždrausta tuoktis ar auginti vaikus? Ir prasideda..
Prasideda godos dėl visko, kas eiliniam lietuviui atrodo nepriimtina šiame pasaulyje. Nors, kaip pamatysite iš šio rašinio, vienintelis dalykas, kuris tikrai viską gadina, yra ne aplinka, o vidinis kiekvieno lietuvio atsakomybės ir liberalizmo trūkumas.
Sovietų Sąjungos ilgesys
Kartą universitete turėjau atlikti darbą, kurio esmė: nustatyti, koks yra dabartinių Lietuvos gyventojų požiūris į bendrumą Sovietų Sąjungoje ir dabartinėje Lietuvoje. Buvau šokiruotas, kai visi respondentai tiesiogiai ar netiesiogiai įrodė, kad ilgisi laikų, kai už juos viską sprendė kiti. Maniau, kad negali būti taip baisu, nes apklausinėjau pasiturinčius, tikrai ekonomiškai ir socialiai gerai gyvenančius žmones. Koks buvo jų argumentas? „Tada nors viskas buvo aišku, o dabar tai, kas ką nori, tas tą daro“. Baisi neteisybė – žmonės neturėtų būti laisvi spręsti, kaip jiems gyventi. Ir tai nėra ironija – dauguma lietuvių iš tiesų ilgisi laikų, kai nereikėjo dirbti, stengtis, nereikėjo mokytis, kuo nors domėtis. Sovietų Sąjunga buvo nemąstančių individų inkubatorius, terpė, kurioje veisėsi lojalūs blato parazitai. Tuomet reikėjo tik vieno dalyko, kad gerai gyventum – būti vidutinybe. Deja, dauguma žmonių ir dabar norėtų to paties: nekonkurencingos, lojalumu, ne darbo kokybe, paremtos nomenklatūrinės rinkos, kur viskas dalinama veltui, kur visi nieko nedaro.
Didžiausias kapitalizmo privalumas ir yra tas, kad jis kiekvienam duoda pagal jo galimybes, bet priešingai nei veltėdžius auginęs sovietinis socializmas, jis nekreipia dėmesio, kiek porcijų ledų jūs norite. Ir jeigu kapitalizme nebūtų tokios ryškios šešėlinės, lobistinės, monopolistinės įtakos, ši sistema pati judėtų link didesnio nelygybės mažinimo ir laisvės skatinimo. Visa tai seniai įrodė Racionalaus pasirinkimo teorijos kūrėjai.
Teorijos esmė – žmogus geriausiai ir našiausiai dirba ne tada, kai yra verčiamas (kaip SSRS laikais), o tada – kai yra motyvuotas, kai stengiasi. Laisvė, paremta atsakomybe, yra geriausias progreso ir gerovės variklis. Turbūt nė vienoje ekonomiškai stiprioje valstybėje nėra prievartinio darbo. Net Kinijoje darbo rinka nėra autoritarinė. Kol kas viskas atrodo natūralu ir suprantama, ar ne? Klausimams: tai kodėl tada lietuviai ilgisi vergovės?
Impotencija ir nekompetencija
Ką į klausimą dėl Sovietų Sąjungos atsakytų tikras lietuvis? Atsakytų: tada visi turėjo darbą, žmonės gerbė vieni kitus, buvo tvarka, buvo įstatymai ir teisingumas, nebuvo pedofilų, gėjų ir kitokių baisybių. Atrodo, kad argumentai rimti. Arba jie tokie gali pasirodyti, jei nekils nepadorūs klausimai: ar jūs neturite darbo? Ar jūsų kas nors negerbia? Kur jums trūksta tvarkos? Ar jus neteisingai nuteisė? Ar jūsų vaikus išnaudojo? Kodėl jums rūpi gėjai? Atsakymai neturi būti paremti žiniasklaidos pranešimais – jie turi būti iš patirties, iš kasdienio gyvenimo.
Čia lietuvis sutriks. Bet greitai prisimins, kaip tokiose situacijose jį mokė kalbėti eilinis klounas, vadinantis save politiku: viskas – propaganda! Mus puola Rusija ir Briuselis. Ir lenkai. Visi nori – kažin, kodėl? – sunaikinti tris milijonus ir kelis hektarus nederlingos žemės, kur net ir naftos nėra.
Tokios įsivaizduojamos, su realybe nieko bendro neturinčios grėsmes, yra suprantamos ir paprastai paaiškinamos: politikams, kurie jas eskaluoja, tai yra buvimo politikoje garantas, žmonėms, kurie pritaria šioms idėjoms, tai būdas parodyti, kad jie turi bent vieną privalumą laisvoje rinkoje, kur jų niekas nevertina. Dėl paprastos priežasties – nes jie nieko ypatingo nesugeba.
Kai facebook‘e kas nors sako, kad ES žlugdo Lietuvą ir paprašau faktų, gaunu tik tuos skaičius, kiek Lietuva sumoka į ES biudžetą. Niekas nepateikia duomenų, kiek Lietuva gauna iš ES. Bet faktais negalima patikrinti, neva, Briuselio skleidžiamos „tolerancijos“ propagandos. Aišku, negalima. Bet kodėl jums atrodo, kad Holivudo filmai neskleidžia propagandos arba jos neskleidžia rusiškos televizijos? Ten viskas yra propaganda. Kodėl nekovojat su Holivudo filmais ir rusiškom televizijom? Briuselis niekada nesugebėtų pumpuoti tiek daug laisvamanybės, kiek kartais tikrai perdėti Holivudo filmai ir serialai. Ir jau tikrai Briuselis nesugebėtų nusiristi iki rusiškų televizijų kvailumo ir smegenų plovimo. Taigi, diskusija ties tuo greičiausiai ir baigtųsi, nes propaganda yra neišvengiama socialinės inžinerijos dalis, kuri liečia visus. Kiekviena organizacija, sąjunga, šalis turi teisę skleisti propagandą ir kovoti už savo tiesas. Tokia yra demokratijos esmė. Jeigu imsime riboti laisvą spaudą – prieš mus greitai prasivers Aušvico durys ir eisime tiesiai į dar vieną totalitarinį pragarą. Manote, tai įtikinama priežastis kovoti dėl laisvės? Gal – kažkur kitur pasaulyje, bet tik ne Lietuvoje. Įstatymai – tik drausti
Nors daug laisvės priešininkų nuolat akcentuoja, kad siekia visuomenės gerovės, šios kalbos gali įtikinti nebent nepilno proto asmenis. Laisvam žmogui nemalonu matyti Kito vergiją, nemalonu matyti Kito kančią ir dar nemaloniau – jei negali niekuo Kitam padėti. Kai sakote, kad nesidomite politika ir nebalsuojate, jūs apgaudinėjate tik patys save. Esamoje politinėje realybėje, kai nebalsuojate – už jus nusprendžia kiti. Ir žinote, ką? Ne tie, kas balsuoja yra įtakingiausia dalis, o jūs – tie, kurie nebalsuojate, esate esamos padėties kaltininkai. Tai - statistika. Ne nuomonė.
Neseniai Liberalų sąjūdis pasiūlė liberalizuoti vaistų pardavimą. Kas nutiko? Konservatoriai, socdemai ir darbiečiai pareiškė, kad nereceptinių vaistų įsigijimas pigiau ir arčiau namų, bus mirtinai pavojingas. Kodėl? Nes Lietuvos Respublikos piliečiai, jų nuomone, nėra tokie sąmoningi, kaip vakariečiai ir ims ryti vaistus, apsinuodys ir t.t. Ar jūs imsite pirkti daugiau vaistų? Ar reikėtų uždrausti ir maisto parduotuvėms dirbti visą parą ir šalia namų, kad žmonės neapsivalgytų? Nes dažniausiai mirštama būtent nuo širdies ir kraujagyslių ligų, kurias sukelia persivalgymas. Ar apskritai, reikėtų uždrausti viskuo prekiauti šalia namų ir visą parą, nes žmonės yra kažkokie nesąmoningi gyvuliai? Tokia yra daugumos politikų ir Lietuvos žmonių nuomonė. Nuomonė, gimusi iš sovietinės traumos, kai kažkas visada nuspręsdavo, ką ir kaip daryti. Kai nereikėjo jausti atsakomybės už savo gyvenimą. Kai reikėjo tik vegetuoti nemąstant. Prisiminkime politinio klouno R. Dagio ir dar didesnio nevykėlio – M. Adomėno norus šeimą apibrėžti per biurokratinės procedūros prizmę. Jų skurdžiu supratimu, vyras ir moteris, kurių nepalaimina valstybė, yra ne šeima, o bambaliai. Tokia logika remiantis, visi turėtume atsiklausti ponios Valstybės ir ją valdančių politikierių: tai kas mes esame? Ar mes žmonės, jei tarkim, nesame Lietuvos Respublikos piliečiai? O jei nesame krikštyti? Gal irgi ne žmonės? Kodėl valstybė turi reguliuoti tokį intymų asmeninį dalyką, kaip šeima? Dėl visuomenės gerovės! – užriks R. Dagys. Tik pamirš, kad didesnė visuomenės dalis net nėjo į rinkimus, ir jo partija į Seimą pateko dėl tokios mažos visuomenės dalies, kad jam apskritai reikėtų patylėti visais klausimais.
Sveikatos apsaugos ministras V. Andriukaitis net nusprendė, kad konkurencija medicinos srityje, yra ne sveikintina iniciatyva, o korumpuota veikla. Kodėl – neklauskite. Tai neatsakoma, nes pati išvada – visiškai nelogiška. Valstybinės gydymo įstaigos yra paskendusios korupcijoje ir to neslepia niekas, bet vis tiek norima joms suteikti dar geresnės sąlygas didinti korupciją. Seniai nesilankau valstybinėse gydymo įstaigose ir neketinu ten grįžti. Gal Leninas ir atėjo visiems laikams, bet V. Andriukaitis – tik laikinas nesusipratimas.
Nepradedant kalbos apie eutanazijos, prostitucijos ar lengvųjų narkotikų legalizavimą, a priori aišku, kad lietuviai tam nepritartų. Kas nors tai argumentuotų tuo, kad Biblijoje ne taip parašyta (pamirštant, kad krikščionybė buvo atnešta žudant mūsų protėvius), kas nors surastų dar kokią nors moralinę ar dorovinę priežastį. Niekas nekalbėtų, kad žmogus ir tik žmogus yra savo gyvenimo kalvis. Tiesa banali, bet dėl to ne mažiau teisinga. Tie, kas inicijuoja draudimus ir tie, kas jiems pritaria, yra nelaimingi žmonės, kurie pavydi tiems, kas dirba ir stengiasi, jų turimos gerovės. Tai – nevykėlių kasta, kurios atstovai siekia visus paversti šudromis.
Pagrindinis liberalizmo principas: „Aš esu laisvas, kol mano laisvė nepažeidžia Kito laisvės“ Lietuvoje iš principo negalioja. Kiekvienas patriotas – potencialus nusikaltėlis, nes užuot gyvenęs ir džiaugęsis gyvenimu, jis nori man kažką liepti: tai gerbti kalbą, tai mylėti tėvynę, tai dar kokių Žemaitės moralų papasakoja. Kaip kalbėti ir ką mylėti, mieli patriotai, – mano asmeninis reikalas. Aš jums neliepiu nieko, nors norėčiau patarti gydytis. Bet tai – tik rekomendacija, į kurią galite nekreipti dėmesio ir toliau haliucinuoti.
Tačiau čia, visi patriotai, choru sušuks, kad ir aš jiems aiškinu, ką daryti. Taip, nes ginu net ir patriotų teisę į laisvę pasirinkti, kaip nugyventi šį gyvenimą. Paradoksaliai, net gindamas laisvę, turi būti „prieš“ kažką. Taip ir yra – esu prieš, kad kas nors už ką nors spręstų, ką daryti. Čia ne visai tinka I. Berlino dviejų laisvės sąvokų teorija, kai negatyvi laisvė yra Laisvė nuo, o pozityvi – Laisvė kam. Manyčiau, kad nereikėtų išskirti negatyvios ir pozityvios laisvės – greičiau abi alternatyvas reikėtų mąstyti kartu. Nes tai tos pačios monetos dvi pusės: jei savo laisvę skiriu laisvam pasirinkimui, tai esu nuo „patriotinių paistalų“. Lietuva netaps geresnė, jei čia visi fanatiškai skelbs Žemaitės idėjas, jai visi kartos „Myliu Lietuvą“ ir t.t.
Bet Lietuvai praverstų laisvi ir kūrybingi žmonės, kurie džiaugdamiesi gyvenimu, nerašinėtų kvailų interneto komentarų, o dirbtų – sau ir kitiems.
Ir žinodamas, kad rašinys bus apkaltintas kokia nors propaganda, nesiteisindamas papasakosiu vieną istoriją iš savo gyvenimo. Taigi, kažkada, seniai seniai, kai dar mokiausi mokykloje, mane bandė išmokyti rusų kalbos. Savaime tai nieko blogo. Blogai buvo tai, kad kitos užsienio kalbos aš negalėjau rinktis. Vienintelis pasirinkimas buvo tarp „mokytis rusų kalbą“ ir „jos nesimokyti“. Kadangi vienintelis mano sprendžiamas balsas lėmė antrąjį variantą, aš jį ir pasirinkau, tiksliau, rinkausi laisvę rinktis. Ir jokios mokytojų pastangos aštuonis metus man kalti tą kalbą nieko negelbėjo. Kad ir visą gyvenimą man galima transliuoti rusišką televiziją – neišmoksiu mėgti ko nors kito, išskyrus rusų literatūros klasiką. Arba, kaip tikrai įtaigiai parodė S. Žižekas: žmogus gina tik tas vertybes, dėl kurių jis nėra tikras, kai jis bijo ir pavydi kitiems. Tokie yra visi islamistinių pažiūrų teroristai: slapta mylintys JAV, bet žinantys, kad ten niekada nebus pripažinti. Tokie, deja, yra lietuviai, kurie nenori būti atsakingi už save, savo šalį, savo artimuosius ir kitus Lietuvos Respublikos piliečius. Jiems norisi aiškaus ir konkretaus draudimo, Įstatymo, kuris baustų. Jie nesupranta, kad bausmė sukuria nusikaltimą. Kad daugybė žmonių visame pasaulyje sėdi kalėjime dėl to, kad yra tokių, kaip lietuviški homo sovieticus, dabar, tiesa, dažniausiai vadinami patriotais.
„Nebūna nedramatiškos laisvės“, - kaip sako filosofijos profesorius G. Mažeikis. Jos drama ta, kad vieni renkasi atsakyti už savo poelgius, o kiti bėga nuo atsakomybės ir nori drausti kitiems būti atsakingiems.
