Didžiausia baimė – nesuprasti, kas vyksta prie Kalėdų stalo: kodėl užsieniečiai mokosi lietuvių kalbos

„Pats mokiausi kitų užsienio kalbų: rusų, portugalų, ispanų. Man patiko procesas ir tada supratau, kad noriu ne tik mokytis naujų kalbų, bet ir padėti kitiems mokytis mano gimtosios kalbos“, – apie savo mokytojo kelią pasakoja P. Juodis. 

Lietuvių kalbos mokosi ne tik dėl darbo: tikrosios priežastys nustebina

Pasak mokytojo, iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog norinčiųjų mokytis lietuvių kalbos nėra tiek daug, tačiau realybė kitokia – darbo mokytojui tikrai netrūksta.

Dažnas mano, jog užsieniečiai lietuvių kalbos imasi mokytis tik įsprausti į kampą, pavyzdžiui, siekdami įsitvirtinti darbo rinkoje, bet P. Juodžio mokiniai šį mitą paneigia. Pagal motyvaciją jis savo mokinius skirsto į keturias grupes: besimokančius dėl šeimos narių, studentus ir dirbančiuosius Lietuvoje, užsienio lietuvius ir tiesiog besidominčius mūsų kalba. Į lietuvių kalbos pamokas juos atveda labai skirtingi tikslai.

„Mokinių, kurių šeimose yra lietuvių, didžiausia baimė yra sėdėti su lietuviais prie Kalėdų stalo ir nesuprasti, kas aplink juos vyksta. Tai diskomfortas ir daug kas mokosi, kad to išvengtų, nekeltų nepatogumų aplinkiniams“, – apie pirmąją besimokančių mūsų kalbos grupę pasakoja Paulius.

Nors įkvepiančių mokinių istorijų daug, bet patį Paulių labiausiai įkvepia būtent tėvai, kurie nori suprasti savo vaikus. 

„Natūraliai, gebantiems į ateitį žiūrėti žmonėms, iškyla baimė: „O kas, jei aš nesusikalbėsiu su savo vaikais arba anūkais?“ Dažniausiai daugiakalbėse šeimose augantys vaikai vienu metu mokosi dviejų, o kartais net trijų kalbų. Jų tėvai, tuo tarpu, dažniausiai kalba viena arba dviem kalbomis. Naujos kalbos mokymasis kartais gali būti dideliu iššūkiu, bet aiški motyvacija padeda nuversti kalnus“, – sako Paulius.

Kalbos nemokėjimas kelia diskomfortą ir Lietuvoje dirbantiems ar studijuojantiems, jie nori integruotis į aplinką, kurioje yra. Pasak Pauliaus, paskata dažnai tampa ir faktas, kad čia gyvenančiųjų vaikai lanko mokyklas, darželius, o nesuprasti, ką mokytojai kalba tėvų susirinkimuose kelia nepatogumų. 

„Trečia grupė – užsienio lietuviai. Dažniausiai tai anūkai arba vaikai tų, kurie emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas, Pietų Ameriką, Australiją ar kitas šalis tarpukario metu ar po jo. Man labai įdomu dirbti su šiais mokiniais, nes daugelis jų kalba tarpukario Lietuvos terminais, pavyzdžiui, sako „aerodromas“ vietoje „oro uosto“, „nuošimčiai“ vietoje „procentų“, – pasakoja Paulius. 

Nors besimokančių lietuvių kalbos dėl asmeninio lingvistinio ar kultūrinio susidomėjimo nėra daug, tačiau Paulius visada turi bent keletą ir tokių mokinių. „Šiems mokiniams patinka, kaip skamba mūsų muzika, juos domina mūsų šalies istorija, jie kartais atostogauja Lietuvoje“, – pasakoja Paulius.

Geram kalbos valdymui magiškos piliulės nėra

Mokytojas pasakoja, jog mokydamasis kalbų pats aktyviai klausėsi tinklalaidžių. Jos padėjo jam mokytis rusų, portugalų kalbų. Taip natūraliai gimė ir paties P. Juodžio tinklalaidė „Lithuanian with Paulius“.

„Mano antropologo dvasia mane kvietė patirti naujas kultūras ir išmokti jų kalbas. Vienas mano įdomiausių gyvenimo etapų buvo metai, praleisti studijuojant Honkonge. Ten turėjau progą mokytis kantonų ir mandarinų kalbų. Norėjau pasilikti sau tokią laisvę ir ateityje, todėl bėgant laikui nusprendžiau susikurti sąlygas darbui internetu“, – pasakoja P. Juodis. 

Paulius pats gyvena svetur, mokosi kitų užsienio kalbų, o tai jam tik dar labiau padeda suprasti mokinius ir jų patirtis. „Mes suprantame vieni kitų sunkumus ne tik kalbos, bet ir integracijos į naują visuomenę klausimais. Darbas su užsieniečiais man yra artimas, juk nemažą laiko dalį aš pats esu užsienietis“, – teigia mokytojas. 

Tiesa, išmokti lietuvių kalbos nėra lengva, o tikrą siaubą, ypač anglakalbiams, kelia mūsų kalbos linksniai. „Visi pradeda nuo kasdienių žodžių: „Labas“, „Hello“ arba „Hola“, tačiau lietuvių kalbos besimokantys užsieniečiai jau antroje arba trečioje pamokoje susiduria su pagrindiniu lietuvių kalbos keblumu: linksniais. Taip pat lietuvių kalbos žodynas yra gana unikalus, ne visada lengva sukurti asociacijas naujiems žodžiams. Lietuvių kalba turi labai komplikuotą kirčiavimo sistemą, o ir mūsų raidės kitose kalbose tariamos kitaip“, – iššūkius vardija Paulius. 

Mokymo stilius ir dėmesys detalėms labai priklauso nuo to, kokias kalbas mokiniai jau žino. „Latviui lietuvių kalba yra daug lengvesnė nei lenkui, o lenkui – lengvesnė nei vokiečiui“, – teigia P. Juodis.

Norint pasiekti vidutinio gimtakalbio, gebančio suprasti šnekamąją kalbą, tarmes, humorą ir spontaniškai reikšti mintis be jokio vertimo mintyse, lygį gali prireikti net 2 500–4 000 valandų sąmoningo ir tikslingo mokymosi. Tai reiškia net 10 metų nuoseklaus darbo, skiriant mokymuisi bent valandą per dieną. 

„Magiškos piliulės nėra. Yra tik laikas, noras, galimybės ir pastangos. Geram kalbos valdymui reikia visų keturių sudedamųjų dalių“, – sako mokytojas.

Kiekvieno žodžio taisymas: kitakalbius demotyvuoja ir kelia baimę kalbėti

Paulius sutinka, jog kokybiško ir prieinamo turinio, kuris padėtų mokytis lietuviškai trūksta. Lygiai taip pat trūksta ir mokytojų, ypač žinančių, kaip mokyti lietuvių kalbos ne gimtakalbius, o užsieniečius ir dar suaugusiuosius. Savų niuansų turi ir kultūrinė aplinka, iš kurios atkeliauja mokinys. 

Nuo 2026 m. sausio 1 d. Lietuvoje įsigaliojo svarbūs Valstybinės kalbos įstatymo pakeitimai, kuriais siekiama užtikrinti, kad paslaugų ir prekybos sektoriuje dirbantys užsieniečiai gebėtų aptarnauti klientus valstybine kalba, bet P. Juodis norinčiųjų mokytis lietuviškai šuolio nepajuto. Šie mokiniai, dažniausiai ieško pigesnių būdų mokytis, nors galimybės jiems labai ribotos.

„Mes neturime bendros ir aiškios politikos užsieniečių integracijos klausimais, o daugelis net nesupranta, kas ta integracija yra. Taigi, neturėdami aiškios integracijos politikos leidžiame įstatymus, o po to stebimės, kad jų mažai kas laikosi. Daug prašome, o pakankamų galimybių kalbos mokslui nesuteikiame. Ne visi mokiniai turi pakankamai atliekamų pinigų, kuriuos gali skirti mokslams“, – sako P. Juodis. 

Jis pasakoja, jog ne kartą susidūrė su situacija, kai mokiniai norėtų tęsti mokslą, tačiau pamokos tiesiog per brangios. „Tai išgirsti visada yra liūdna, bet man taip pat reikia užsidirbti pragyvenimui.  Lietuvoje dar vis egzistuoja stereotipas, kad mokytoju tampama iš pašaukimo, todėl mokytojauti galima nemokamai. Tai žeminantis požiūris“, – teigia Paulius.

Tiesa, padėti užsieniečiams gali kiekvienas, tereikia suprasti, jog mokytis naujos kalbos nelengva. „Nors ir ne visi esame mokytojais, bet visi esame žmonėmis. Pats blogiausias dalykas yra taisyti kiekvieną klaidą. Tai demotyvuoja mokinius ir kelia baimę kalbėti. Kai vaikai mokosi kalbėti, juk netaisome kiekvieno žodžio. Mes tiesiog su jais bendraujame. Jei norite, kad žmogus tobulėtų, tiesiog stenkitės bendrauti. Rodykite gestais, kalbėkite lėtai, aiškiai ir paprastomis struktūromis. Nesistenkite vien tik suprasti, bet ir norėkite būti suprasti“, – pataria Paulius. 

Surasti daugiau informacijos apie Pauliaus Juodžio pamokas galima https://lithuanianwithpaulius.com/.