Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota
× Pranešti klaidą
Tai tikriausiai labiausiai neapkenčiama pareigūnė Lietuvoje.
Na ir kale, zodziu nebera, menkystu menkysta.
nebuvusi įvykio vietoje,niekon emačiusiai labai gerai sekasi sekti pasakas...Ją,kaipir Kuprevičių jau apdorojo VSD "Aidas".
Esu įsitikinęs, kad visi teisininkai, kurie šį kaltinamąjį aktą perskaitė, jau susigriebė už galvų, pašiurpę nuo to, kas mūsų valstybėje darosi.
Tikriausiai visi suprato, kodėl viskas buvo daroma, kad ši baudžiamoji byla niekada neišvystų dienos šviesos. Kodėl tik pradėjus ją nagrinėti, jos nagrinėjimas prokuroro-advokato prašymu buvo atidėtas, kol nebus išspręstas civilinė byla dėl mergaitės gyvenamosios vietos nustatymo - tai yra, kol nebus baudžiamojoje byloje mergaitės atstovė Neringa Venckienė pakeista L. Stankūnaite. Faktiškai viskas turėjo būti atvirkščiai.
Tikriausiai visi įsitikino, kad šiose bylose teisingumo vykdymo sąvoka iš viso neegzistuoja. Visi suprato ir tai, kodėl šiose bylose „veikia“ tik Panevėžio apygardos ir Kėdainių teismo tandemas, pajungiant Vilniaus 2-jį apylinkės teismą, kuriam iki paskiriant generaliniu prokuroru vadovavo ir dabar jame dirba liūdnai pagarsėjęs A. Valantinas.
Kiekvienam aišku tai, kad kaltinamajame akte aprašyta nusikalstama veika privalėjo būti kvalifikuota ne kaip nesunkus nusikaltimas - tvirkinamieji veiksmai, bet, kaip labai sunkaus nusikaltimo - mergaitės seksualinio prievartavimo veiksmai, numatyti BK 150 str. 4 d., - padarymas, kad pilnai pakako įrodymų, jog byla būtų perduota teismui.
Tai ne kartą yra savo nutartyse ir nutarimuose yra išaiškinęs ir Aukščiausiasis Teismas. O gal jau ruošiamasi formuoti naują teisminę praktiką ir pradėti viską aiškinti atvirkščiai?
Kiekvienam visiškai akivaizdu, kad įtarimai bendrininkavimu padarant labai sunkų nusikaltimą privalėjo būti pareikšti ir Laimutei Stankūnaitei.
Norisi paklausti Generalinės ir Vilniaus apygardos prokuratūros vadovų: nuo kada prokuratūrų labai sunkių nusikaltimų skyriai, net asmeniškai patys jų vadovai tiria nesunkius nusikaltimus?
Todėl tyrė, kad iki tam tikro laiko, iki „parėdymo iš aukščiau“, buvo aišku, jog padarytas labai sunkus nusikaltimas. Dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo tos pačios prokuratūros, to paties skyriaus prokuroras N. Bieliauskas ir buvo spėjęs pareikšti A. Ūsui įtarimą, kad padarytas labai sunkus nusikaltimas.
Deja, mafija nemirtinga - nebeliko nei labai sunkaus nusikaltimo, nei įtarimų L. Stankūnaitei.
Norisi paklausti prokuroro, skyriaus vyriausiojo prokuroro pavaduotojo R. Šileikos: kur jis padėjo savo garbę ir sąžinę? Kas jį privertė nuslėpti labai sunkų nusikaltimą ir vieną įtariamąją šio nusikaltimo padarymu? Kas jį privertė akivaizdžiai ignoruoti įstatymus ir sulaužyti prokuroro priesaiką?
Noriu paklausti, kodėl prokuroras užmiršo paminėti kaltinamajame akte, kad Ūso ir L. Stankūnaitės parodymai buvo tikrinami poligrafu (melo detektoriumi), kurio parodymai leidžia teigti, kad abu viską meluoja.
Šiandien, net teisėsaugos institucijų vadovai lekia iš darbo remiantis patikrinimu poligrafu rezultatais. Tikriausiai net, mano nuomone, provokatorius M. Žalimas tokiu pat būdu bus ar yra tikrinamas.
Atkreipiu dėmesį, kad prokuroras „užmiršo“ kaltinamajame akte paminėti ir kitus įrodymus, kurių „sočiai“ baudžiamojoje byloje. Bet ir išvardintų įrodymų „yra per akis“ , kad tiek A. Ūsas, tiek L. Stankūnaitė būtų buvę teisiami.
Esu įsitikinęs, kad dar kartą susilauksiu „pedofilinių“ ar kitokių „klaninių“ jėgų nuožmaus puolimo - kaip aš išdrįsau viešinti baudžiamosios bylos medžiagą. Vėl būsiu išvadintas nusikaltėliu...
Atsakingai pareiškiu, kad aš visą savo gyvenimą buvau toks, koks esu. Visi garbūs teisininkai žino, kad aš jokio nusikaltimo nesu padaręs, žino ir dėl ko su manimi buvo susidorota. Visi žino ir tai, kad jau laikas pradėti mesti visas šiukšles iš teisėsaugos institucijų.
Aš negaliu ramiai stebėti, kai visokie niekšai, atsitiktinai patekę į aukštus postus teisėsaugoje, pamynę garbę ir moralę, tyčiojas iš Valstybės, teisingumo, visos visuomenės. Negaliu ramiai stebėti, kai valstybę baigia užvaldyti nusikaltėliai.
Dar kartą pareiškiu: manau, kad L.Stankūnaitei privalo būti pareikšti įtarimai dėl labai sunkaus nusikaltimo, numatyto BK 150 str. 4 d. padarymo ir byla teisingumo vykdymui perduota tikrai nešališkam ir garbingam teismui.
L. Stankūnaitei turi būti panaikinta valstybės apsauga, kuri jau mums visiems kainavo apie 2 milijonus litų, ir paskirta kardomoji priemonė.
Jeigu „teisės korifėjai“ mano kitaip, tai jie turėtų jausti pilną atsakomybę už tai, kad kiekvienais metais šimtus tokių pat vaikų seksualinių išnaudotojų, su daug mažesniais įrodymais, jie patys, vykdydami teisingumą ir nuteisia. Beveik visus tokius nuosprendžius patvirtina savo verdiktais ir Aukščiausiasis Teismas.
Aš žinau, kad dauguma teisėjų ir prokurorų tikrai yra dori, principingi ir garbingi. Manau, kad jiems patiems gėda dėl savo kai kurių kolegų veiksmų, gėda kartais net prisipažinti, kad dirba tokiose institucijose.
Niekada per savo ilgametį darbą nėra buvę, kad dėl kažkokios paprasčiausios eilinės vaiko prievartavimo bylos nenagrinėjimo ir nusikaltimo nuslėpimo būtų į „kovą“ pakilęs net buvęs Prezidentas su „teisės“ korifėjų“ komanda... O gal sekantis žingsnis bus visus nuteistus pedofilus išteisinti ir jų viešai atsiprašyti?
Baimės akys didelės. Yra ką slėpti, yra ko bijoti, yrą ką prarasti.
Gėda, ponai . Manau, kad Jūs tikrai tinkate stovėti šalia pečeliūnų.
Mūsų valdžia, Seimas, Prezidentė pagaliau turi suprasti, kad juos visiškai baigia sukompromituoti jų pačių paskirti teisėsaugos vadovai, bei keletas kitų pareigūnų. Reikia suprasti ir tai, kad savo abejingumu valdžia baigia ir pati prarasti bet kokį pasitikėjimą savo rinkėjų, savo Tautos akyse.
Gal vieną kartą „pabus“ ir generalinis prokuroras, supratęs, kad jį įtakingi nusikaltėliai jau baigia visiškai apraizgyti savo voratinkliu...
Manau, kad visi jau seniai suprato, kad tikrai reikalinga esminė teismų, prokuratūros ir valstybės saugumo departamento reforma. Visi suprato, kodėl taip priešinamasi, kad prie teisminių nagrinėjimų nebūtų prileista visuomenė - kad niekada nebūtų įteisintas visuomenės tarėjų ar atstovų institutas.
Visokiems pečeliūnams noriu pareikšti: visuomenė nėra supuvusi. Ji garbinga ir išdidi. Pelėsiais jau seniai esate apaugę jūs patys.
Manau, kad tai supranta ir įvertins visa tauta
Tikriausiai visi suprato, kodėl viskas buvo daroma, kad ši baudžiamoji byla niekada neišvystų dienos šviesos. Kodėl tik pradėjus ją nagrinėti, jos nagrinėjimas prokuroro-advokato prašymu buvo atidėtas, kol nebus išspręstas civilinė byla dėl mergaitės gyvenamosios vietos nustatymo - tai yra, kol nebus baudžiamojoje byloje mergaitės atstovė Neringa Venckienė pakeista L. Stankūnaite. Faktiškai viskas turėjo būti atvirkščiai.
Tikriausiai visi įsitikino, kad šiose bylose teisingumo vykdymo sąvoka iš viso neegzistuoja. Visi suprato ir tai, kodėl šiose bylose „veikia“ tik Panevėžio apygardos ir Kėdainių teismo tandemas, pajungiant Vilniaus 2-jį apylinkės teismą, kuriam iki paskiriant generaliniu prokuroru vadovavo ir dabar jame dirba liūdnai pagarsėjęs A. Valantinas.
Kiekvienam aišku tai, kad kaltinamajame akte aprašyta nusikalstama veika privalėjo būti kvalifikuota ne kaip nesunkus nusikaltimas - tvirkinamieji veiksmai, bet, kaip labai sunkaus nusikaltimo - mergaitės seksualinio prievartavimo veiksmai, numatyti BK 150 str. 4 d., - padarymas, kad pilnai pakako įrodymų, jog byla būtų perduota teismui.
Tai ne kartą yra savo nutartyse ir nutarimuose yra išaiškinęs ir Aukščiausiasis Teismas. O gal jau ruošiamasi formuoti naują teisminę praktiką ir pradėti viską aiškinti atvirkščiai?
Kiekvienam visiškai akivaizdu, kad įtarimai bendrininkavimu padarant labai sunkų nusikaltimą privalėjo būti pareikšti ir Laimutei Stankūnaitei.
Norisi paklausti Generalinės ir Vilniaus apygardos prokuratūros vadovų: nuo kada prokuratūrų labai sunkių nusikaltimų skyriai, net asmeniškai patys jų vadovai tiria nesunkius nusikaltimus?
Todėl tyrė, kad iki tam tikro laiko, iki „parėdymo iš aukščiau“, buvo aišku, jog padarytas labai sunkus nusikaltimas. Dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo tos pačios prokuratūros, to paties skyriaus prokuroras N. Bieliauskas ir buvo spėjęs pareikšti A. Ūsui įtarimą, kad padarytas labai sunkus nusikaltimas.
Deja, mafija nemirtinga - nebeliko nei labai sunkaus nusikaltimo, nei įtarimų L. Stankūnaitei.
Norisi paklausti prokuroro, skyriaus vyriausiojo prokuroro pavaduotojo R. Šileikos: kur jis padėjo savo garbę ir sąžinę? Kas jį privertė nuslėpti labai sunkų nusikaltimą ir vieną įtariamąją šio nusikaltimo padarymu? Kas jį privertė akivaizdžiai ignoruoti įstatymus ir sulaužyti prokuroro priesaiką?
Noriu paklausti, kodėl prokuroras užmiršo paminėti kaltinamajame akte, kad Ūso ir L. Stankūnaitės parodymai buvo tikrinami poligrafu (melo detektoriumi), kurio parodymai leidžia teigti, kad abu viską meluoja.
Šiandien, net teisėsaugos institucijų vadovai lekia iš darbo remiantis patikrinimu poligrafu rezultatais. Tikriausiai net, mano nuomone, provokatorius M. Žalimas tokiu pat būdu bus ar yra tikrinamas.
Atkreipiu dėmesį, kad prokuroras „užmiršo“ kaltinamajame akte paminėti ir kitus įrodymus, kurių „sočiai“ baudžiamojoje byloje. Bet ir išvardintų įrodymų „yra per akis“ , kad tiek A. Ūsas, tiek L. Stankūnaitė būtų buvę teisiami.
Esu įsitikinęs, kad dar kartą susilauksiu „pedofilinių“ ar kitokių „klaninių“ jėgų nuožmaus puolimo - kaip aš išdrįsau viešinti baudžiamosios bylos medžiagą. Vėl būsiu išvadintas nusikaltėliu...
Atsakingai pareiškiu, kad aš visą savo gyvenimą buvau toks, koks esu. Visi garbūs teisininkai žino, kad aš jokio nusikaltimo nesu padaręs, žino ir dėl ko su manimi buvo susidorota. Visi žino ir tai, kad jau laikas pradėti mesti visas šiukšles iš teisėsaugos institucijų.
Aš negaliu ramiai stebėti, kai visokie niekšai, atsitiktinai patekę į aukštus postus teisėsaugoje, pamynę garbę ir moralę, tyčiojas iš Valstybės, teisingumo, visos visuomenės. Negaliu ramiai stebėti, kai valstybę baigia užvaldyti nusikaltėliai.
Dar kartą pareiškiu: manau, kad L.Stankūnaitei privalo būti pareikšti įtarimai dėl labai sunkaus nusikaltimo, numatyto BK 150 str. 4 d. padarymo ir byla teisingumo vykdymui perduota tikrai nešališkam ir garbingam teismui.
L. Stankūnaitei turi būti panaikinta valstybės apsauga, kuri jau mums visiems kainavo apie 2 milijonus litų, ir paskirta kardomoji priemonė.
Jeigu „teisės korifėjai“ mano kitaip, tai jie turėtų jausti pilną atsakomybę už tai, kad kiekvienais metais šimtus tokių pat vaikų seksualinių išnaudotojų, su daug mažesniais įrodymais, jie patys, vykdydami teisingumą ir nuteisia. Beveik visus tokius nuosprendžius patvirtina savo verdiktais ir Aukščiausiasis Teismas.
Aš žinau, kad dauguma teisėjų ir prokurorų tikrai yra dori, principingi ir garbingi. Manau, kad jiems patiems gėda dėl savo kai kurių kolegų veiksmų, gėda kartais net prisipažinti, kad dirba tokiose institucijose.
Niekada per savo ilgametį darbą nėra buvę, kad dėl kažkokios paprasčiausios eilinės vaiko prievartavimo bylos nenagrinėjimo ir nusikaltimo nuslėpimo būtų į „kovą“ pakilęs net buvęs Prezidentas su „teisės“ korifėjų“ komanda... O gal sekantis žingsnis bus visus nuteistus pedofilus išteisinti ir jų viešai atsiprašyti?
Baimės akys didelės. Yra ką slėpti, yra ko bijoti, yrą ką prarasti.
Gėda, ponai . Manau, kad Jūs tikrai tinkate stovėti šalia pečeliūnų.
Mūsų valdžia, Seimas, Prezidentė pagaliau turi suprasti, kad juos visiškai baigia sukompromituoti jų pačių paskirti teisėsaugos vadovai, bei keletas kitų pareigūnų. Reikia suprasti ir tai, kad savo abejingumu valdžia baigia ir pati prarasti bet kokį pasitikėjimą savo rinkėjų, savo Tautos akyse.
Gal vieną kartą „pabus“ ir generalinis prokuroras, supratęs, kad jį įtakingi nusikaltėliai jau baigia visiškai apraizgyti savo voratinkliu...
Manau, kad visi jau seniai suprato, kad tikrai reikalinga esminė teismų, prokuratūros ir valstybės saugumo departamento reforma. Visi suprato, kodėl taip priešinamasi, kad prie teisminių nagrinėjimų nebūtų prileista visuomenė - kad niekada nebūtų įteisintas visuomenės tarėjų ar atstovų institutas.
Visokiems pečeliūnams noriu pareikšti: visuomenė nėra supuvusi. Ji garbinga ir išdidi. Pelėsiais jau seniai esate apaugę jūs patys.
Manau, kad tai supranta ir įvertins visa tauta
o Dieve,Dieve...ir jai patikėta vaikų apsauga,taigi net kačiuko ji negintu...
cirkas, visi kas nesutinka su venckienes nuomone yra blogi, kas ne su mumis, tas pries, kazkur pazistamos gaidos. O pareigune kalbejo puikiai, jautriai ir teisingai, saunuole!
Nera zodziu. Sakai, tai kad cia juoda spalva. Ne tu nieko nesupranti, cia balta. As nezinau, ar jie visai durnais visus laiko?
Teismų sprendimai dvelkia šalčiu
Kalbėdamas apie šalies teisės sistemos pokyčius pastarąjį dešimtmetį, V.Mikelėnas apibendrino, kad Lietuva išties susikūrė modernias taisykles, bet tai, pasak teisininko, dar nereiškia, jog mūsų gyvenimas tapo modernus.
Na, o kas pasikeitė teismų sistemoje per tuos daugiau nei šešerius metus, kai V.Mikelėnas, sukeldamas didžiulį atgarsį teisininkų bendruomenėje ir visoje visuomenėje, nusivilko Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo mantiją? Ar, jo nuomone, teisėjų korpusas per šį laiką jau pakankamai apsivalė?
„Valymosi arba valymo požymių yra. Atleista daug teisėjų, net nebežinau tikslaus skaičiaus, matyt, šis procesas tęsis ir ateityje. Galbūt tai susiję su aktyvesne šalies prezidentės veikla šioje srityje. Be to, dirbdamas Teisėjų etikos ir drausmės komisijoje pastebiu, kad ir patys teisėjai dabar daug reiklesni nei prieš dešimtmetį. Dirbti teisėjais į teismus ateina ir visiškai neblogi mano studentai, tad gyvenimas vietoje nestovi. Pasitikėjimą teismais galima padidinti tik pačių teismų pastangomis, teisėjų noru keistis“, – įsitikinęs V.Mikelėnas.
Teisininkas priduria, kad teismų autoritetą visuomenės akyse smukdo ir pernelyg formalūs teisėjų sprendimai – teisingumo su „žmogiškuoju veidu“ stoka, tačiau tai esą ne vien Lietuvos problema.
Neformalios, o „žmogiškąjį veidą“ turinčios teisės V.Mikelėnas pasigenda ir garsiojoje Kauno pedofilijos byloje, kurios ašimi pastarosiomis savaitėmis tapo teismo sprendimo dėl mergaitės grąžinimo motinai nevykdanti teisėja.
„Skaitydamas sprendimą šioje byloje, ir ne tik joje (tą patį galėčiau pasakyti ir apie Vokietijos teismo sprendimą Rinau byloje), aš jutau šaltį. Man, kaip buvusiam teisėjui, akivaizdu, kad galėjo būti ir kitoks sprendimas. Čia, mano galva, ir yra ta problema, kad mes nesugebame susieti teisės su žmogiškumo principais. Girdžiu skambius kolegų pasisakymus, tokias formuluotes, kaip „įstatymų viršenybė“, „teisinė valstybė“ ir t.t., bet tos frazės – bedvasės. Pasigendu mūsų bendruomenėje tokių asmenybių, kurios suvoktų, kad teisė yra tik įrankis apginti tam, ką visi žmonės vertina kaip vertybę. Taip, teisiškai viskas teisinga, bet ar taip yra ir moraliniu požiūriu? Kai mes sakome, kad Lietuva yra teisinė valstybė, kurioje viskas turi būti daroma pagal įstatymą, tokiu atveju logiška, kad ir hitlerinė Vokietija bei stalininė Sovietų Sąjunga buvo teisinės valstybės, nes konclageriai buvo statomi ir žmonės į juos vežami pagal tuo metu galiojusią teisę, tik kad ta teisė buvo antžmogiška“, – kad teisėje visada turi būti ir dvasinis elementas, tačiau teisėjai tą dažnai pamiršta, pabrėžia V.Mikelėnas.
Kalbėdamas apie šalies teisės sistemos pokyčius pastarąjį dešimtmetį, V.Mikelėnas apibendrino, kad Lietuva išties susikūrė modernias taisykles, bet tai, pasak teisininko, dar nereiškia, jog mūsų gyvenimas tapo modernus.
Na, o kas pasikeitė teismų sistemoje per tuos daugiau nei šešerius metus, kai V.Mikelėnas, sukeldamas didžiulį atgarsį teisininkų bendruomenėje ir visoje visuomenėje, nusivilko Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo mantiją? Ar, jo nuomone, teisėjų korpusas per šį laiką jau pakankamai apsivalė?
„Valymosi arba valymo požymių yra. Atleista daug teisėjų, net nebežinau tikslaus skaičiaus, matyt, šis procesas tęsis ir ateityje. Galbūt tai susiję su aktyvesne šalies prezidentės veikla šioje srityje. Be to, dirbdamas Teisėjų etikos ir drausmės komisijoje pastebiu, kad ir patys teisėjai dabar daug reiklesni nei prieš dešimtmetį. Dirbti teisėjais į teismus ateina ir visiškai neblogi mano studentai, tad gyvenimas vietoje nestovi. Pasitikėjimą teismais galima padidinti tik pačių teismų pastangomis, teisėjų noru keistis“, – įsitikinęs V.Mikelėnas.
Teisininkas priduria, kad teismų autoritetą visuomenės akyse smukdo ir pernelyg formalūs teisėjų sprendimai – teisingumo su „žmogiškuoju veidu“ stoka, tačiau tai esą ne vien Lietuvos problema.
Neformalios, o „žmogiškąjį veidą“ turinčios teisės V.Mikelėnas pasigenda ir garsiojoje Kauno pedofilijos byloje, kurios ašimi pastarosiomis savaitėmis tapo teismo sprendimo dėl mergaitės grąžinimo motinai nevykdanti teisėja.
„Skaitydamas sprendimą šioje byloje, ir ne tik joje (tą patį galėčiau pasakyti ir apie Vokietijos teismo sprendimą Rinau byloje), aš jutau šaltį. Man, kaip buvusiam teisėjui, akivaizdu, kad galėjo būti ir kitoks sprendimas. Čia, mano galva, ir yra ta problema, kad mes nesugebame susieti teisės su žmogiškumo principais. Girdžiu skambius kolegų pasisakymus, tokias formuluotes, kaip „įstatymų viršenybė“, „teisinė valstybė“ ir t.t., bet tos frazės – bedvasės. Pasigendu mūsų bendruomenėje tokių asmenybių, kurios suvoktų, kad teisė yra tik įrankis apginti tam, ką visi žmonės vertina kaip vertybę. Taip, teisiškai viskas teisinga, bet ar taip yra ir moraliniu požiūriu? Kai mes sakome, kad Lietuva yra teisinė valstybė, kurioje viskas turi būti daroma pagal įstatymą, tokiu atveju logiška, kad ir hitlerinė Vokietija bei stalininė Sovietų Sąjunga buvo teisinės valstybės, nes konclageriai buvo statomi ir žmonės į juos vežami pagal tuo metu galiojusią teisę, tik kad ta teisė buvo antžmogiška“, – kad teisėje visada turi būti ir dvasinis elementas, tačiau teisėjai tą dažnai pamiršta, pabrėžia V.Mikelėnas.
bibliją, haufo pasakas, brolių grimų pasakas ir dar daug pasakų, bet visa tai tik jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikams. Žiobienė tik kodeksą skaitė. sustojo evoliucijos pusiaukelėje viską užgožus merkantiliniais tikslais.
teisinio pedoelito žeme
Dėl E. Žiobienės pasisakymų visuomenininkai kreipėsi į generalinį prokurorą