Visa išdėstyta aukščiau yra tiesa, išskyrus vieną mažą “bet”. Patys turime dirbti, kad uždirbtume. Ir mokėti gintis, kad mums padėtų apsiginti.
Padidėjęs galimos karinės agresijos lygis privertė susimąstyti. O ką daryčiau, jeigu? Mokyklos laikais įkalė į galvą, kad reikia sekti radijo ir televizijos programas, laukti, kol bus pranešta, koks pavojus gresia.
O ką daryti, jei ateina pavojus – karinė agresija, nuo kurios reikia gintis, saugoti savo šeimą, Tėvynę, artimuosius, draugus ir pažįstamus? O aš net šautuvo rankose nelaikęs. Na, gerai laikęs, bet su vidiniu virpuliu, nes nežinau, kaip elgtis su ginklu.
Neiššovęs šūvio taikos sąlygomis, priešo neišgąsdinsi ir Tėvynės neapginsi. Tačiau yra tokia Civilių ir karių bendradarbiavimo kuopa – vieta, kurioje save gali realizuoti įvairių sričių specialistai.
Tačiau prieš patenkant į kuopą – bazinių karinių mokymų kursas. Rukloje prasidėjo pirmoji pažintis su karine struktūra, tvarka ir taisyklėmis. Niekada nebijojau tapti šauktiniu, bet atvykus į mokymų poligoną nerimo buvo.
Juk nors ir savaitei, bet tenka palikti savo komforto zoną, priimti visiško paklusnumo taisykles. Vienas iš instruktorių pamokė: “Dabar jums nereikia galvoti – reikia vykdyti”.
Šauniai mūsų kuopai tai ir buvo didžiausias išbandymas. Vertinamiems už aštrų protą ir žinias sunku persilaužti ir tiesiog vykdyti įsakymus. Nors kurso pabaigoje kolegos sutiko – nemokėjome klausyti, kalbėjome ir diskutavome, kai turėjome vykdyti.
Todėl juokavome, jog jei Tėvynė pašauks imti ginklą – padėtis rimta. Bet mes nebijome – nė vienas. Žinome kaip elgtis su ginklu, mesti granatą, taktikuoti miške ir atviroje vietovėje, užklupti priešą netikėtai ir pasislėpti miške.
Ir visa tai per labai aktyvią ir mažai miegotą, bet svarbią ir reikšmingą gyvenimo savaitę. Savaitę, kai fizikos daktarai, IT saugumo, nekilnojamo turto ir komunikacijos specialistai, ekstremalių sportų instruktoriai, teisininkai ar net Kanados lietuviai savanoriškai skyrė savaitę brangaus laiko Tėvynei. Nesitikėdami ir neprašydami nieko atgal.
Tačiau dėl to nė kiek nesigailėjo, nes dabar visi kartu ir kiekvienas atskirai galėtų padėti ginti savo šalį. Negali gailėtis sutikęs nuostabius jaunus ir brandesnius žmones, kurie, tikiu, tapo bičiuliais ir galbūt garsins Lietuvą savo kasdienėje veikloje, o esant reikalui koja kojon žygiuos ginti savo krašto.
Nes kaip sakė per mokymus aplankęs mokomojo bataliono vadas: “Važiavau pas jus, norėdamas įkvėpti patriotiškumo, bet jūs įkvėpėte mane”. Atrodė, jog panašiai jautėsi visi su kursu dirbę instruktoriai ir vadai.
Neraumeningi, bet be proto ištvermingi, lėti, bet degančiom akim. Tokių žmonių pilna Lietuva, tereikia sudaryti sąlygas visiems išmokti elementarių karinės savigynos pradmenų. Patys jausimės tvirčiau ir priešo bijosim mažiau.
P.S. Lietuvoje reikia patriotiškumo pamokų vaikams nuo mažens. Jei kas abejojate, turime neginčijamą argumentą – Kanados lietuvį, kurio ryšio ir atsidavimo Lietuvai galėtų pavydėti ne vienas.
