Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota
× Pranešti klaidą
"vadinamieji azerbaidžaniečiai - tie patys turkai"
Tamstos nuomone, turkai yra absoliuti blogybė, todėl tam, kad būtų galima apkaltinti kitą tautą (azerbaidžaniečius), užtenka ją sutapatinti su turkais.
Mano nuomonė apie turkus daug geresnė, bet aš ne apie tai.
Ar žmonės priklauso tai pačiai tautai, ar skirtingoms - gali spręsti tik jie patys. Tautinė savimonė - svarbiausias tautybės požymis. Ne kilmė, ne kraujas, ne gyvenamoji vieta ir ne bendras ūkis, net nr kalba, o būtent savimone (nebent esi patologiškas rasistas).
Beje, armėnų propagandai būdinga tapatinti azerbaidžaniečius su turkais tam, kad galima būtų pateisinti Užkaukazėje vykdytą azerbaidžaniečių tautos genocidą. Žydšaudžiai irgi aiškino, kad kraustydami jų nužudytų litvakų kišenes jie atkeršijo Trockiui ir Rozai Luxemburg. Kaip Krylovo pasakėčioje: "Ty vinovat už tem, čto chočetsia mne kušat' ".
Tamstos nuomone, turkai yra absoliuti blogybė, todėl tam, kad būtų galima apkaltinti kitą tautą (azerbaidžaniečius), užtenka ją sutapatinti su turkais.
Mano nuomonė apie turkus daug geresnė, bet aš ne apie tai.
Ar žmonės priklauso tai pačiai tautai, ar skirtingoms - gali spręsti tik jie patys. Tautinė savimonė - svarbiausias tautybės požymis. Ne kilmė, ne kraujas, ne gyvenamoji vieta ir ne bendras ūkis, net nr kalba, o būtent savimone (nebent esi patologiškas rasistas).
Beje, armėnų propagandai būdinga tapatinti azerbaidžaniečius su turkais tam, kad galima būtų pateisinti Užkaukazėje vykdytą azerbaidžaniečių tautos genocidą. Žydšaudžiai irgi aiškino, kad kraustydami jų nužudytų litvakų kišenes jie atkeršijo Trockiui ir Rozai Luxemburg. Kaip Krylovo pasakėčioje: "Ty vinovat už tem, čto chočetsia mne kušat' ".
Tavo išvardintos Anatolijos indoeuropietiškos tautos nėra armėnų protėviai. Taip, urartų substratas armėnuose akivaizdus, bet lygiai taip pat turkai ir azerbaidžaniečiai sugėrė į save prieš tai tose teritorijose gyvenusias tautas ir gentis.
Beje, daugumos turkų rasiniai bruožai - kur kas "europietiškesni", negu armėnų.
Huritų/urartų kalbų giminingumas vainachų kalboms - jau ne hipotezė.
O geriausiai būtų, jei armėnai ir toliau gyventų tarp musulmonų, suradę ten savo nišą (kaip ir buvo iki XIX amžiaus pabaigos) - nebūtų nei kraujo praliejimo, nei teritorinių problemų. Nustatyti "teisingas" sienas tame regione - praktiškai neįmanoma.
Beje, daugumos turkų rasiniai bruožai - kur kas "europietiškesni", negu armėnų.
Huritų/urartų kalbų giminingumas vainachų kalboms - jau ne hipotezė.
O geriausiai būtų, jei armėnai ir toliau gyventų tarp musulmonų, suradę ten savo nišą (kaip ir buvo iki XIX amžiaus pabaigos) - nebūtų nei kraujo praliejimo, nei teritorinių problemų. Nustatyti "teisingas" sienas tame regione - praktiškai neįmanoma.
_____________________________________________________
Net to Žygeivis
2009-04-06 00:27:06
Šiaip jau tiurkų protėvynė ne Prieuralėje (tai ugrofinų protėvynė), o Sajanuose ir Vakarų Mongolijoje.
O Anatolijoje pirmieji gyventojai buvo anaiptol ne graikai ar armėnai, o hetitai, hatai, huritai, lidiečiai, likiečiai etc.
Beje, urartai, kuriuos savinasi armėnai, pagal kalbą buvo giminingi dabartiniams čečėnams ir ingušams, o ne armėnams.
______________________________________________________
Istoriją žinau neblogiau nei tu.
Taigi, gal paaiškinsi, ką bendro su visomis tavo išvardintomis senovės tautomis turi dabartiniai tiurkai - turkai ir vadinamieji azerbaidžaniečiai (kurie yra tie patys turkai)?
Nes hetitai, lidiečiai ir likiečiai (o taip pat luviai, kariečiai ir dar keletas tautelių) buvo indoeuropiečiai (Anatolų kalbų grupė).
Jau senovėje išnykę hatai, huritai, urartu - apskritai iš kitų kalbinių šeimų (kol kas tiksliai net ir neaišku, kam jie buvo giminingi). Čečėnų ir ingušų (vainachų) kalbos giminystė su urartais yra tik viena iš daugelio hipotezių.
Tačiau faktas tas, kad armėnų kalboje egzistuoja urartų kalbos substratas, o tai rodo, kad tolimi armėnų protėviai susimaišė su senovės urartais.
Tiurkų protėvynė apima labai plačius Sibiro ir Prieuralės (Pauralės) plotus - nes reikia žiūrėti ir konkretų laikotarpį. O dabartinių turkų (ir azerbaidžaniečių) protėviai - klajokliai atslinko į Užkaukazę ir Anatoliją iš Prieuralės (pietinės dalies). Ugrai gyveno šiauriau.
Bet kokiu atveju jokie tiurkai į Anatolijos ir Užkaukazės autochtonų "pretendentų eilę" nepatenka net iš tolo.
Net to Žygeivis
2009-04-06 00:27:06
Šiaip jau tiurkų protėvynė ne Prieuralėje (tai ugrofinų protėvynė), o Sajanuose ir Vakarų Mongolijoje.
O Anatolijoje pirmieji gyventojai buvo anaiptol ne graikai ar armėnai, o hetitai, hatai, huritai, lidiečiai, likiečiai etc.
Beje, urartai, kuriuos savinasi armėnai, pagal kalbą buvo giminingi dabartiniams čečėnams ir ingušams, o ne armėnams.
______________________________________________________
Istoriją žinau neblogiau nei tu.
Taigi, gal paaiškinsi, ką bendro su visomis tavo išvardintomis senovės tautomis turi dabartiniai tiurkai - turkai ir vadinamieji azerbaidžaniečiai (kurie yra tie patys turkai)?
Nes hetitai, lidiečiai ir likiečiai (o taip pat luviai, kariečiai ir dar keletas tautelių) buvo indoeuropiečiai (Anatolų kalbų grupė).
Jau senovėje išnykę hatai, huritai, urartu - apskritai iš kitų kalbinių šeimų (kol kas tiksliai net ir neaišku, kam jie buvo giminingi). Čečėnų ir ingušų (vainachų) kalbos giminystė su urartais yra tik viena iš daugelio hipotezių.
Tačiau faktas tas, kad armėnų kalboje egzistuoja urartų kalbos substratas, o tai rodo, kad tolimi armėnų protėviai susimaišė su senovės urartais.
Tiurkų protėvynė apima labai plačius Sibiro ir Prieuralės (Pauralės) plotus - nes reikia žiūrėti ir konkretų laikotarpį. O dabartinių turkų (ir azerbaidžaniečių) protėviai - klajokliai atslinko į Užkaukazę ir Anatoliją iš Prieuralės (pietinės dalies). Ugrai gyveno šiauriau.
Bet kokiu atveju jokie tiurkai į Anatolijos ir Užkaukazės autochtonų "pretendentų eilę" nepatenka net iš tolo.
Straipsnio autorių aiškiai papirko Baku.
Malonu skaityti ishsamu aprasyma. Pridesiu prieshistores. Pagal sutartis su Persija ir Turkija, Rusija prisijunge naujas zeme Kaukaze - Gruzija ir Siaurini Azerbaidzana (didzioji dalis Azerbaidzano - dvi provincijos - Vakaru ir Rytu Azerbaidzanai ir dabar yra Irane). Likusi Kaukazo dalis Rusijos valdoma be jokiu prijungimo sutarciu. Vietiniai gyventojai viena ryta atsibudo budami Rusijos pavaldiniais. Tvartkytis Kaukaze Rusija pavede Artimuju Rytu klajunams armenams. Tiktai jiems buvo duota teise atstovauti Rusijai visose valdininku kontorose, uzsiimti gydytoju praktika svietimu, prekyba. Rusija iskele salyga - savo nuoziura tvarkykites Kaukaze - tik nagalvokite apie nepriklausoma valstybe. Visuose Kaukazo miestuose dominuojancia turtinguju kasta sudare armenai. Jie visomis isgalemis kovojo, kad Ryru Anatolija butu prijungta prie Rusijos ir pirmo pasaulinio karo metu sudare penktaja Rusijos kolona Turkijoje.Rusu planai buvo dar didingesni - atimti is turku Stambula, tuo paciu sasiauriu kontrole ir oficialiai pasiskelbti Treciaja Roma (Bizantija) su sostine Konstantinopolyje. Rusijos herbas - tai Bizantijos herbas.Po Vasario perversmo Rusijoje armenai Kaukaze buvo panikoje. Kaip mana is dangaus jiems nukrito bolsheviku perversmas. Armenai soko i pagalba bolsevikams (taip vadinami 26 Baku komisarai - visi armenai). Su bolseviku pagalba armenai dalinai atstate savo hegemonija Kaukaze. Dalinai - jiems sutrukde Gruzija shefaves Stalinas ir i Kaukaza nukariauti su trecia bolsheviku armija pasiustas busimas Kaukazo karaliukas osetas Ordzonikidze. Tai jis nuo Gruzijos atskele Cchinvalio regiona, nors sis regionas jokio rysio su siauriniu Kaukazu neturejo. Priezastis labai paprasta. Cchinvalio regione buvo gimes pats Ordzonikidze. Su Suchumio regionu kiek kitokia istorija.
Kai 1918 metais Užkaukazės Seimas Tbilisyje nutarė paskelbti Užkaukazės Federacijos nepriklausomybė, tam pritarė gruzinų ir musulmonų (t.y. azerbaidžaniečių) frakcijos, bet pasipriešino armėnų frakcija, kuri buvo už tai, kad Užkaukazė liktų Rusijos sudėtyje.
Tada gruzinai ir azerbaidžaniečiai nutarė paskelbti atskiras tautines valstybes, o armėnai buvo priversti padaryti tą patį, nes liko be teritorinio ryšio su Rusija.
Įdomu, kad dauguma Užkaukazės armėnų miestiečių tuomet gyveno Tbilisyje (ten buvo ir visos politinės armėnų institucijos) ir Baku, o Jerevanas buvi mažas miestelis, kuriame tada dar dominavo musulmonai. Gruzinai neketino ilgai kentėti Tbilisyje armėnų valstybinių institucijų kaimynystės, dėl ko šie kreipėsi į azerbaidžaniečius su prašymu leisti perkelti armėnų institucijas į Jerevaną (az. Irevan). Azerbaidžaniečiai sutiko, o armėnai pažadėjo daugiau nebeterorizuoti Užkaukazės musulmonų gyventojų,
Bet jau kitą dieną po nepriklausomybės paskelbimo Jerevane, azerbaidžaniečių jai dovanotose žemėse įkurta Ararato Respublika pradėjo agresiją prieš Turkiją, Gruziją ir Azerbaidžaną. Iš Turkijos ji ketino atplėšti visą Rytų Anatoliją, iš Gruzijos - žemes iki pat Tbilisio, o iš Azerbaidžano - Nachičevanę, Zangezūrą ir Karabachą. Nežinia kuo tada viskas galėjo baigtis Gruzijai ir Azerbaidžanui, bet Turkija, net ir sumušta Antrojo Pasaulinio karo frontuose, nusiuntė prieš plėšikaujančius armėnus savo kariuomenė, kuri be jokio vargo priartėjo prie Jerevano. Supratusi, kad gali pasikartoti Rytų Anatolijos armėnų tragedija, Jerevano valdžia staigiai susiorientavo ir pradėjo cypti dėl paliaubų.
Vėliau armėnų būriai pjovė Užkaukazės kitų tautybių gyventojus jau po raudona bolševikų vėliava.
Tada gruzinai ir azerbaidžaniečiai nutarė paskelbti atskiras tautines valstybes, o armėnai buvo priversti padaryti tą patį, nes liko be teritorinio ryšio su Rusija.
Įdomu, kad dauguma Užkaukazės armėnų miestiečių tuomet gyveno Tbilisyje (ten buvo ir visos politinės armėnų institucijos) ir Baku, o Jerevanas buvi mažas miestelis, kuriame tada dar dominavo musulmonai. Gruzinai neketino ilgai kentėti Tbilisyje armėnų valstybinių institucijų kaimynystės, dėl ko šie kreipėsi į azerbaidžaniečius su prašymu leisti perkelti armėnų institucijas į Jerevaną (az. Irevan). Azerbaidžaniečiai sutiko, o armėnai pažadėjo daugiau nebeterorizuoti Užkaukazės musulmonų gyventojų,
Bet jau kitą dieną po nepriklausomybės paskelbimo Jerevane, azerbaidžaniečių jai dovanotose žemėse įkurta Ararato Respublika pradėjo agresiją prieš Turkiją, Gruziją ir Azerbaidžaną. Iš Turkijos ji ketino atplėšti visą Rytų Anatoliją, iš Gruzijos - žemes iki pat Tbilisio, o iš Azerbaidžano - Nachičevanę, Zangezūrą ir Karabachą. Nežinia kuo tada viskas galėjo baigtis Gruzijai ir Azerbaidžanui, bet Turkija, net ir sumušta Antrojo Pasaulinio karo frontuose, nusiuntė prieš plėšikaujančius armėnus savo kariuomenė, kuri be jokio vargo priartėjo prie Jerevano. Supratusi, kad gali pasikartoti Rytų Anatolijos armėnų tragedija, Jerevano valdžia staigiai susiorientavo ir pradėjo cypti dėl paliaubų.
Vėliau armėnų būriai pjovė Užkaukazės kitų tautybių gyventojus jau po raudona bolševikų vėliava.
Kas čia rašė apie du milijonus nužūdytų Turkijos armėnų (ir kad dar vienas milijonas pabėgo į užsienį), kai jų ne tik Rytų Anatolijoje, bet ir visoje Osmanų imperijoje buvo tik apie 1 300 000?
Turkija pripažįsta armėnų genocidą, bet neigia, kad tai buvo padaryta pagal iš anksto sugalvotą planą. Artėjant rusų kariuomenei, armėnai sukildavo turkų kariuomenės užnugaryje, dėl ko buvo nutarta iškelti juos toliau nuo fronto linijos.
Pakeliui į paskirtą vietą jų kolonas puldinėjo ir žudė ginkluoti kurdų genčių būriai - "chamidije".
Bet net jeigu armėnų propaganda būtų tiesa - ar tai pateisina jų nusikaltimus Užkaukazėje, kur jie pjovė ne tik musulmonus, bet ir gruzinus, ir žydus.
Pakeliui į paskirtą vietą jų kolonas puldinėjo ir žudė ginkluoti kurdų genčių būriai - "chamidije".
Bet net jeigu armėnų propaganda būtų tiesa - ar tai pateisina jų nusikaltimus Užkaukazėje, kur jie pjovė ne tik musulmonus, bet ir gruzinus, ir žydus.
Pasakyk Tbilisyje, kad kartvelai yra armėnai ir greitai bėk, bo gausi į snukį :)
Armėnų genocidas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Masiniai armėnų kapai, 1915
Armėnų genocidas – armėnų tautos genocidas, jaunaturkių valdžios vykdytas 1915-1917. Žuvusių armėnų skaičius, skirtingais vertinimais, siekia nuo 800 tūkstančių iki 2 milijonų. Dažniausiai nurodomi skaičiai – 1200-1500 tūkstančių žuvusiųjų.
Raphael Lemkin (genocido termino kūrėjas) armėnų genocidą nagrinėja, kaip vieną iš tipiškiausių genocido atvejų, inspiravusį Hitlerį surengti Holokaustą. Pažymėtina, kad labai panašūs į armėnų genocidą veiksmai (pagal analogišką scenarijų) vos keliais mėnesiais anksčiau buvo įvykdyti prieš ne tokią gausią Turkijos graikų etninę grupę.
Priešistorė
Armėnų tautai siekiant nepriklausomybės, 1894-1897 Osmanų imperija, kovodama su armėnų politiniais judėjimais, kaip manoma, sunaikino nuo 100 iki 300 tūkstančių armėnų. Po valdžios užgrobimo Turkijoje 1907 m. jaunaturkiai ėmė vykdyti turkų tautos vienijimo politiką, propaguodami idėją sukurti valstybę, paremtą vieningos tautos idėja. Vieną iš problemų, jaunaturkių manymu, kėlė tautinės mažumos: kurdai, asirai, graikai ir armėnai, siekiantys valstybingumo. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Turkijos valdžia, stojusi į Vokietijos pusę, nusprendė, kad tautinės mažumos gali palaikyti Rusijos pajėgas, todėl pradėjo šių tautų naikinimą. Buvo sukurta speciali organizacija „Teshkilati Mahsusa“, atlikusi organizacinius darbus, bei naikinimo būriai, didžiąja dalimi sudaryti iš specialiai išlaisvintų kriminalinių nusikaltėlių.
[taisyti] Genocidas
* 1914 m., įvedus naują šaukimo į kariuomenę įstatymą, didžioji dalis armėnų vyrų, jaunesnių, nei 45 metų amžiaus, buvo paimta į kariuomenę. Pradžioje paimti į reguliariosios kariuomenės dalinius, jie greitai buvo nuginkluoti ir persiųsti į darbo būrius, kur buvo sunaikinti.
* 1915 m. balandžio 24 d. buvo suimta nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių armėnų politinių ir dvasinių lyderių, kurie netrukus buvo nužudyti.
* 1915 balandį, po intelektualų sunaikinimo, buvo pradėti masiniai armėnų perkėlimai, dalis jų buvo išsiųsti į naikinimo stovyklas, kur buvo laikomi saulės atokaitoje be vandens, palikti mirti nuo išsekimo, dalis iš jų buvo naikinama dujomis, vaikai nuodijami morfijaus injekcijomis. Dalis (apie milijoną ar daugiau) buvo ištremti į Sirijos, kur daugelis mirė nuo išsekimo. Dauguma iš sugebėjusių išgyventi (apie milijoną) liko gyvi tik dėl to, kad įstengė pasiekti kitas valstybes.
* 1915 birželį Turkijos valstybė paskelbė oficialią armėnų sunaikinimo deklaraciją.
[taisyti] Neigimas
Armėnų genocidas – vienas iš ryškiausių genocido neigimo pavyzdžių: net praėjus 90 metų, Turkijos vyriausybė neigia, kad tai buvo genocidas, net ir pripažindama bent kelių šimtų tūkstančių armėnų žūtį bei valstybės vadovų dalyvavimą šiose žudynėse. Manoma, kad tai nenoras prisiimti bent moralinę atsakomybę valstybės mastu, bijant, kad toks pripažinimas gali sustiprinti kitų tautinių mažumų, pvz., kurdų pozicijas, siekiant nepriklausomybės.
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Masiniai armėnų kapai, 1915
Armėnų genocidas – armėnų tautos genocidas, jaunaturkių valdžios vykdytas 1915-1917. Žuvusių armėnų skaičius, skirtingais vertinimais, siekia nuo 800 tūkstančių iki 2 milijonų. Dažniausiai nurodomi skaičiai – 1200-1500 tūkstančių žuvusiųjų.
Raphael Lemkin (genocido termino kūrėjas) armėnų genocidą nagrinėja, kaip vieną iš tipiškiausių genocido atvejų, inspiravusį Hitlerį surengti Holokaustą. Pažymėtina, kad labai panašūs į armėnų genocidą veiksmai (pagal analogišką scenarijų) vos keliais mėnesiais anksčiau buvo įvykdyti prieš ne tokią gausią Turkijos graikų etninę grupę.
Priešistorė
Armėnų tautai siekiant nepriklausomybės, 1894-1897 Osmanų imperija, kovodama su armėnų politiniais judėjimais, kaip manoma, sunaikino nuo 100 iki 300 tūkstančių armėnų. Po valdžios užgrobimo Turkijoje 1907 m. jaunaturkiai ėmė vykdyti turkų tautos vienijimo politiką, propaguodami idėją sukurti valstybę, paremtą vieningos tautos idėja. Vieną iš problemų, jaunaturkių manymu, kėlė tautinės mažumos: kurdai, asirai, graikai ir armėnai, siekiantys valstybingumo. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Turkijos valdžia, stojusi į Vokietijos pusę, nusprendė, kad tautinės mažumos gali palaikyti Rusijos pajėgas, todėl pradėjo šių tautų naikinimą. Buvo sukurta speciali organizacija „Teshkilati Mahsusa“, atlikusi organizacinius darbus, bei naikinimo būriai, didžiąja dalimi sudaryti iš specialiai išlaisvintų kriminalinių nusikaltėlių.
[taisyti] Genocidas
* 1914 m., įvedus naują šaukimo į kariuomenę įstatymą, didžioji dalis armėnų vyrų, jaunesnių, nei 45 metų amžiaus, buvo paimta į kariuomenę. Pradžioje paimti į reguliariosios kariuomenės dalinius, jie greitai buvo nuginkluoti ir persiųsti į darbo būrius, kur buvo sunaikinti.
* 1915 m. balandžio 24 d. buvo suimta nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių armėnų politinių ir dvasinių lyderių, kurie netrukus buvo nužudyti.
* 1915 balandį, po intelektualų sunaikinimo, buvo pradėti masiniai armėnų perkėlimai, dalis jų buvo išsiųsti į naikinimo stovyklas, kur buvo laikomi saulės atokaitoje be vandens, palikti mirti nuo išsekimo, dalis iš jų buvo naikinama dujomis, vaikai nuodijami morfijaus injekcijomis. Dalis (apie milijoną ar daugiau) buvo ištremti į Sirijos, kur daugelis mirė nuo išsekimo. Dauguma iš sugebėjusių išgyventi (apie milijoną) liko gyvi tik dėl to, kad įstengė pasiekti kitas valstybes.
* 1915 birželį Turkijos valstybė paskelbė oficialią armėnų sunaikinimo deklaraciją.
[taisyti] Neigimas
Armėnų genocidas – vienas iš ryškiausių genocido neigimo pavyzdžių: net praėjus 90 metų, Turkijos vyriausybė neigia, kad tai buvo genocidas, net ir pripažindama bent kelių šimtų tūkstančių armėnų žūtį bei valstybės vadovų dalyvavimą šiose žudynėse. Manoma, kad tai nenoras prisiimti bent moralinę atsakomybę valstybės mastu, bijant, kad toks pripažinimas gali sustiprinti kitų tautinių mažumų, pvz., kurdų pozicijas, siekiant nepriklausomybės.
Azerbaidžaniečių genocido minėjimas