Apie šios kartos tėvus „Žinių radijos“ laidoje diskutuoja, dr. Austėja Landsbergienė, edukologė, Karalienės Mortos mokyklos įkūrėja, ir prof. Vilija Targamadzė, edukologė, Seimo pirmininko patarėja švietimui.
Paskutinėje laidoje kalbėjomės su vaikų psichiatre, ir ji pabaigoje pasakė, kad labiausiai neramina vis mažėjantis gyvas ryšys tarp tėvų ir vaikų – vis daugiau bendravimo per telefonus, o tiesioginio, akimis ir žodžiais vykstančio bendravimo vis mažiau. Ar sutiktumėte su šiuo pastebėjimu? Aš pats dažnai jaučiu kaltę, kad nepakankamai bendrauju su vaikais, mažai žaidžiu su jais. Kaip daugiavaikei mamai, ar jums taip pat kyla ši kaltė?
A. Landsbergienė: Tai labai priklauso nuo to, kokiu kampu mes į visą tai pažiūrėsime. Jeigu mes jau norime kalbėti apie tendencijas, tada jau nebegalime tik apie save kalbėti ir tik save matyti. Tada jau mes turime matyti visuomenės tendencijas, ar net pasaulines tendencijas, kaip viskas vyksta.
Vėlgi, kokios yra šiuo metu tendencijos? Tendencijos tikrai yra tokios, kad mes ekranuose praleidžiame daugiau laiko, negu turėtume – ekranai tikrai atima daug bendravimo. Precedento neturintis įvykis pasaulyje yra tai, kad vaikai, net labai maži, jau yra priklausomi, ir iš tiesų yra net diagnozuojama priklausomybė ekranui.
Ar yra tokia tendencija? Tikrai taip. Kita, ko mes neturime pamiršti ir ką irgi tyrimai rodo, yra tai, kad niekada žmonijos istorijoje tėvai dar tiek daug laiko neleido su savo vaikais.
Ar tikrai?
A. Landsbergienė: Tikrai taip, tai yra pirma karta, kai tiek laiko leidžia. Dėl to, kad labai nusiėmė daug buities, visų pirma. Antra, mes turime mažai vaikų. Trečia, dar visai neseniai, galime suskaičiuoti, yra dar gyvų tų žmonių, kai buvo ir šešių dienų darbo savaitė, ir nebuvo ribojama, kiek galima dirbti, nebuvo tokių atostogų, kokios yra dabar.
Apie galimybę turėti tą pauzę nuo darbo, nes man nepatinka terminas „motinystės atostogos“, kadangi tai visai nėra atostogos, tai yra sunkus darbas. Ir mamos, ir tėčiai gali tą daryti. Vėlgi, niekada žmonijos istorijoje, ir tai yra faktas, ne nuomonė, mes dar niekada tiek laiko savo vaikams neskyrėme.
Bet yra vienas labai įdomus paradoksas – mes niekada dar neskyrėme tiek laiko savo vaikams ir niekada nejautėme tokio kaltės jausmo.
Iš kur tada ta kaltė?
A. Landsbergienė: Dėl to, kad maždaug septintajame–aštuntajame dešimtmetyje įvyko tėvystės knygų sprogimas. Iki tol iš esmės buvo vienintelė Spoko knyga apie tai, kokie turi būti tėvai, ir visi arba ja vadovavosi, arba niekuo.
Tiesiog augino taip, kaip augino juos pačius, kaip jiems atrodė ir taip toliau. Su tuo yra susiję daug mažiau kaltės jausmo, nes dabar, pasižiūrėkite, ypač mamos, yra draskomos: daryk taip, nedaryk taip; tu čia maitink, tu čia nemaitink; tu čia vesk į darželį, tu čia nevesk į darželį; tu čia turi skaityti tiek, tu čia neturi skaityti tiek; tu čia turi į tiek būrelių vežioti, ir čia vaikas tavo turi tą daryti ir taip toliau, kur yra srautas lūkesčių.
Anksčiau būdavo: yra pieno – maitina, nėra pieno – duoda karvės pieną. Viskas buvo daug paprasčiau tam tikra, psichologine ir emocine, prasme. Ir vėl, apie ką mes kalbame? Ar kalbame apie ekranus, ar kalbame apie tėvų laiko leidimą su savo vaikais, ar kalbame apie tėvystės kaip reiškinio išsprogimą ir tų įvairiausių teorijų atsiradimą ir taip toliau. Čia labai daug temų vienoje ir nėra vieno atsakymo.
Pagal tyrimus, vidutiniškai žmogus per dieną savo mobiliojo telefono ekraną priliečia apie 2300 kartų, be to, atliktas tyrimas parodė, kad žmonės per pirmas 15 minučių po pabudimo dažnai ima savo telefoną. Taip pat pastebima, kad visi jaučiame kaltę, kad praleidžiame per mažai laiko su jais, tačiau, kita vertus, niekada istorijoje žmonės nėra praleidę tiek daug laiko su savo vaikais, kaip dabar. Tai kur tiesa, profesore?
V. Targamadzė: Matote, pirmas dalykas – tyrimų yra įvairių, ir požiūrių yra įvairių, bet istorija rodo, kad galbūt pirmykštėje bendruomenėje praleisdavo dar daugiau, nes su mamomis uogaudavo, grybaudavo, su tėvais vyresni eidavo į medžioklę ir panašiai, bet, man atrodo, klausimas yra, kaip praleidžia tą laiką.
Žiūrėkite, ką dar rodo tyrimai – kodėl atsiranda hiperaktyvumas? Viena iš priežasčių, pasak psichologų ir neurobiologų, yra tai, kad vaikas praranda saugumo jausmą. Mama neglaudžia mažų vaikų, jie nejaučia tos širdies plakimo, ir tada vaikui pametamas telefonas: „pažaisk telefonu“, „tu gali su planšete valgyti“ ir panašiai.
Tai klausimas, kaip praleidžia laiką – reikėtų visavertiškai, būtent gyvas bendravimas: ir mintys vystytųsi, ir kalba, ir iš širdies į širdį jausmai vystytųsi, ir taip toliau, bet jeigu įkrenti tik į filmukus ar į tą praleidimą, o pati mama sėdi socialiniuose tinkluose, tai nėra gyvo bendravimo. Viskas priklauso nuo to, kokiu kampu mes pasižiūrėsime.
Pilnos laidos klausykite čia:
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
