Demokratinėje valstybėje klausti apie bet kuriuos viešosios sferos reikalus yra besąlyginė teisė. Ta teise pavojinga naudotis tik autokratinėse ar totalitarinėse valstybėse, kur už nepatogius kokią nors galią turintiems klausimus galima, o dažniausiai ir skaudžiai nukenčiama.
Paskui jau tampa svarbūs niuansai. Klausimas kaip teisė ar pareiga, klausimo viešumo laipsnis, kol pagaliau prieinama prie atsakymo.
Tačiau svarbiausia – teisė klausti yra neginčytina.
Persekioti už klausimus demokratinėje valstybėje yra neleistina.
Bet koks persekiojimas už klausimus traktuotinas kaip laisvo žodžio varžymas, gniaužimas ar išpuolis prieš jį.
Jonas Staselis, LRT tarybos Turinio komiteto pirmininkas pasirašė Komiteto narių daugumos suformuluotus ir patvirtintus klausimus LRT generalinei direktorei. Tačiau, vietoj atsakiusi į juos, generalinė direktorė juos paviešino, tuo įstaigos tarnybinį susirašinėjimą paversdama vieša diskusija.
Šis keistas žingsnis galėtų būti pateisinamas tuo, jog generalinė direktorė nesuprato, ką daro. Gal ji norėjo, kad į tarnybinį raštą atsakytų kažkas iš gatvės? Gal jai atsakyti pasirodė per sunku? Gal ji nežinojo, ką atsakyti? Gal ji galvojo, kad klausimai peržengia LRT tarybos Turinio komiteto kompetencijos ribas?
Gal.
Tačiau bet kokiu atveju atsakyti nustatyta tvarka savo vadovams ji privalėjo. Bent jau pranešdama, kad į netinkamus klausimus ji neatsakysianti.
Nors ko bijoti bet kokių klausimų? Jei nėra ko bijoti?
Tačiau baimės, pasirodo, esama. Septynios Lietuvos meno kūrėjų asociacijos (LMKA) , kurios prezidentas Jonas Staselis yra ir kurį jį delegavo į LRT tarybą, pareiškė nepasitikėjimą ir pareikalavo jo atsistatydinimo. Tuo pačiu aiškiai pasakydamos, kad laisvas žodis, kaip viena pagrindinių demokratijos vertybių jiems neegzistuoja ir kad vien už žodį, pasakytą klausimo forma apie viešuosius reikalus galima persekioti.
Atšaukimo ar nukenksminimo kultūra demokratijoje yra labai pavojingas dalykas, kada demokratijos laisvių varžymas yra dangstomas gražiomis demokratijos frazėmis ir lozungais. Kai turinys pakeičiamas forma. Kai laisvė kalbėti, klausti ir protestuoti pritaikoma tik sau. Kai klausimas tampa nepatogus – jis tampa antidemokratinis, antivalstybinis, tarnaujantis priešiškiems naratyvams.
Tai yra blogiausia, kas gali demokratijoje atsitikti. Pasiskelbus tiesos apaštalais tildyti kitaminčius. Juos demonizuoti. Užgniaužti diskusiją ir paversti ją propaganda. Pasitelkus technikas burti tuos, kuriems diskusiją atstoja lozungai ir šūkiai.
Tą savo dar nesenoje istorijoje turėjome. Ir tą puikiai aprašo savo naujojoje knygoje „Tikra Sąjūdžio istorija“ Arvydas Juozaitis. Nenustebau, kad Sąjūdžio pradininkas, laisvu „Sąjūdžio žinių“ žodžiu daužęs okupantų cenzūros betonsienes, knygos ir ano bei dabartinio laikmečių aptarimui būsimojoje Vilniaus knygų mugėje negavo net mažiausio kambarėlio.
Ko stebėtis? Jeigu jau žmogus, vienas iš pirmųjų pradėjęs kurti šiandieninę mūsų valstybę neranda kampo apie tą valstybę ir jos naujausią istoriją pasikalbėti, tai ko turi tikėtis tie, kurie apie mūsų bendrą valstybę nori pasitarti, o ne tik pritarti.
Kam iš laisvo žodžio gynėjų parūpo šis „kultūrininkų“ smūgis mūsų naujausiai istorijai?
Bet parūpo Jonas Staselis, kuris, vykdydamas savo pareigą, pasirašė LRT tarybos Turinio komiteto narių suformuluotus klausimus ir darbo tvarka nusiuntė juos adresatui.
Dabar stengiamasi jį už tai nubausti, atstatydinti, pažeminti, užčiaupti.
Kad ir kiti LRT tarybos nariai žinotų! Ir tylėtų! Kad nediskutuotų. Diskusija draudžiama. Pritarti galima.
Komentaro autorius yra Audrys Antanaitis, Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos pirmininkas.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
