Vokietijoje galioja daugybė įstatymų ir tradicijų, susijusių su mirtimi ir laidojimu. Kaip rašo portalas „Spiegel International“, dar prieš COVID-19 pandemiją šalyje kasmet mirdavo beveik milijonas žmonių, o tokiam kiekiui palaidoti reikalingas racionalus kapinių naudojimo modelis.
Šioje šalyje kapai nelaikomi nuosavybe – jie yra nuomojami. Nuomos trukmė priklauso nuo vietos valdžios sprendimo ir gamtinių sąlygų, pavyzdžiui, dirvožemio, nes yra tikimasi, kad per nustatytą laikotarpį palaikai visiškai suirs. Jeigu artimieji pageidauja, sutartis gali būti pratęsta.
Jei kapo pratęsti niekas nepanori, jis yra išvalomas – pašalinami paminklai, sutvarkoma teritorija ir kapas yra paruošiamas naujam laidojimui. Jei tuo metu poreikio laidoti nėra, ta vieta tampa veja ar takeliu tarp kitų kapaviečių.
Lietuvoje – auganti kremavimo kultūra ir besikeičiantis požiūris į laidotuves
Vilniaus laidojimo rūmų „Ritualas“ direktorė Jolanta Sprainaitienė sako, kad bėgant laikui Lietuvoje taip pat vyksta reikšmingi pokyčiai.
Pavyzdžiui, anot jos, laidotuvės tampa vis labiau individualizuotos: vis dažniau siekiama atspindėti išėjusiojo gyvenimo būdą, pomėgius ar asmenybę. Parenkamos velionio mėgstamos gėlės, grojama jo mėgstama muzika, atsisveikinimo metu salėse rodomi filmai ar nuotraukų skaidrės, pasakojančios apie išėjusio žmogaus gyvenimą.
Specialistė pastebi, kad pastebimai auga ir kremavimo paslaugų populiarumas.
„Šiuo metu Vilniaus mieste apie 50 proc. laidotuvių jau yra kremavimo pagrindu. Pastebimas ir pokytis požiūryje į kapaviečių priežiūrą – vis dažniau siekiama praktiškumo ir estetikos balanso, pasirenkami ilgaamžiai sprendimai, mažiau reikalaujantys kasdienės priežiūros“, – pažymi J. Sprainaitienė.
Taip pat laidojimų namų direktorė pažymi, kad sostinėje šiuo metu nauji laidojimai vykdomi tik Liepynės kapinėse. Visos kitos miesto kapinės yra uždarytos, jose laidoti galima tik į šeimos kapavietes.
Ar Lietuva gali perimti Vokietijos modelį?
Nors Vokietijos laidojimų sistemai pritartų ne visi, tačiau tokiu būdu užtikrinama, kad nebūtų senų apleistų kapaviečių bei sprendžiamas vietos trūkumo klausimas.
Lietuvoje kai kuriose kapinėse taip pat galima pastebėti senų apleistų kapų, kuriais niekas nebesirūpina.
„Tai – neišvengiama socialinės kaitos dalis. Akivaizdaus apleistų kapų skaičiaus augimo nepastebime – šie procesai vyksta natūraliai. Laikui bėgant keičiasi žmonių gyvenimo aplinkybės: vieni išvyksta gyventi į kitus miestus ar užsienį, kiti dėl sveikatos ar amžiaus nebegali patys pasirūpinti kapaviete. Taip pat atsiranda situacijų, kai nelieka artimųjų, kurie galėtų ar norėtų tęsti kapo priežiūrą“, – nurodo ji.
Pasak specialistės, svarbu skatinti bendruomeniškumą ir ieškoti sprendimų, kad net ir keičiantis gyvenimo sąlygoms, pagarba mirusiesiems išliktų.
Ji atkreipia dėmesį, kad ir Lietuvoje egzistuoja teisinės galimybės neprižiūrimus kapus po vadinamojo ramybės laikotarpio – dažniausiai tai 20 metų po paskutinio laidojimo – perduoti kitiems.
„Vis dėlto tokia praktika mūsų šalyje kol kas nėra paplitusi. Žmonės Lietuvoje dažniausiai vengia rinktis kapavietes, kuriose anksčiau jau buvo palaidoti kiti asmenys. Tam įtakos turi gilios kultūrinės ir religinės tradicijos, kurios formuoja pagarbos mirusiesiems ir amžino poilsio sampratą.
Nors teisinė bazė tokiai praktikai egzistuoja, kol kas ji taikoma retai. Tačiau ilgainiui, keičiantis požiūriui į laidojimo tradicijas ir susiduriant su didėjančiu kapinių užimtumu, tokio modelio taikymas Lietuvoje gali tapti aktualesnis“, – teigia ji.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
