Lietuvoje žemiau absoliučios skurdo ribos pernai gyveno apie 312 tūkst. žmonių: jų pajamos buvo mažesnės kaip 245 eurai per mėnesį vienam asmeniui arba 515 eurų – šeimai iš dviejų suaugusių asmenų ir dviejų vaikų iki 14 metų amžiaus. Vaikų iki 18 metų amžiaus absoliutaus skurdo lygis buvo didesnis nei darbingo ar pensinio amžiaus asmenų.
Žemiau skurdo rizikos ribos Lietuvoje pernai gyveno apie 645 tūkst. asmenų, kurie sudarė 22,9 proc. visų šalies gyventojų. Per metus žemiau skurdo ribos gyvenančių gyventojų dalis nepakito. Skurdo rizikos riba pernai buvo 345 eurai per mėnesį vienam gyvenančiam asmeniui ir 724 eurai šeimai, susidedančiai iš dviejų suaugusių asmenų bei dviejų vaikų iki 14 metų amžiaus. Didžiausias skurdo rizikos lygis buvo 65 metų ir vyresnių asmenų amžiaus grupėje. Pernai jis sudarė 37,7 proc. ir, palyginti su 2017-aisiais, padidėjo 4,3 procentinio punkto.
Atostogos prie jūros – prabanga
„Štai mano bendradarbė yra vieniša mama, turi du vaikus ir jie tikrai atostogauti prie jūros nebuvo jau labai seniai. Ji visą laiką dirba, vaikai būna arba namuose, kieme arba dienos stovyklose, skirtose vaikams iš socialinės rizikos šeimų, nors jų šeima tokia ir nėra. Tiesiog tokias stovyklas bent dalinai apmoka savivaldybė, kitu atveju nė to nebūtų“, – pasakoja Kaune socialine darbuotoja dirbanti ir kasdien su skurstančiais žmonėmis susidurianti Julija.
Anot moters, vaikų dienos stovyklos yra neįsivaizduojamai brangios, vietų dažnai nelieka dar pavasarį, todėl, jei šeimoje yra tik vienas dirbantis tėvas – būna itin sunku.
„Savo aštuonmetį sūnų šią vasarą leidome į kelias dienos stovyklas Kaune, viena jų – anglų kalbos, kita – robotikos. Savaitė tokios stovyklos kainuoja apie 150 eurų, taip, vaikas yra užimtas, bet tuo pačiu, tai nemenka prabanga. Gerai, kad mes galime sau tai leisti, bet daugelis žmonių tikrai ne. Arba štai išvyka prie jūros, kad ir savaitgaliui, vienišai motinai su dviem vaikais tikrai yra per brangu, kai sudedi kelionę, būsto nuomą ir net minimalias pramogas, supranti, kad geriau vykti į kaimą pas močiutę, jei tokia yra“, – svarstė socialinė darbuotoja.
Ji kasdien dirba su vienišais ir ligotais senoliais, todėl jų buitį žino dar geriau. Pasak Julijos, seneliai pramogos, jei sveikata leidžia apsiriboja vizitais į kitus miestus pas ten gyvenančius giminaičius, tai būna ir atostogos ir pramoga.
„Jei žmonės turi sveikatos, vyksta pas giminaičius į kaimą, kitus miestus. Iš kaimo dar parsigabena kokių daržovių. Apie keliones kur nors toliau kalba dažniausiai neina, kai kurie senoliai daugybę metų nematė jūros, o vienišų tėvų vaikais jos nematė išvis“, – sakė moteris. Anot jos, kartais seneliams arba neįgaliems žmonėms keliones į pajūrį ar kitą kurortą organizuoja draugijos, kurioms jie priklauso, bet tai nutinka ne itin dažnai ir tikrai ne visiems.
„Skurdas Lietuvoje yra labai realus dalykas ir jis yra labai arti mūsų. Kartais nė nežinai, kaip gyvena kaimynas ar bendradarbis“, – svarstė socialinė darbuotoja Julija.
Žmones išstumia į užribį
Pasak Vilniaus universiteto profesoriaus, sociologo Romo Lazutkos, socialinė atskirtis yra žmonių išstūmimas iš visuomenės, įprasto visuomenei gyvenimo būdo.
„Žmonės, kurie gyvena socialinėje atskirtyje negali dalyvauti veiklose, kurios įprastos visuomenei, kurioje jie gyvena. Vienas iš atskirties matų yra tai, ar žmonės sau gali leisti praleisti atostogas vieną kartą per metus ne namuose. Jei žmonės atsako, kad ne, tai laikoma vienu iš materialinio skurdo rodyklių. Į šį rodiklį skelbdami skurdo statistiką atsižvelgia ir „Eurostat“ ir mūsų statistikos departamentas. Tiesa, yra ir daugiau rodiklių šalia negalėjimo praleisti atostogų: negalėjimas sau leisti valgyti mėsą ar žuvį kas antrą dieną arba susimokėti sąskaitas mėnesio gale“, – skurdo apraiškas komentavo R. Lazutka.
Anot jo, vyresnio amžiaus žmonės yra ypatingai pažeidžiami ir negali sau leisti atostogauti prie jūros ar išvykti kur tolėliau.
„Lietuvoje yra didelė dalis tokių, kurie negali sau leisti išvažiuoti ir atsipalaiduoti, vyresnių žmonių pajamos yra mažesnės arba jie baiminasi ligų, todėl net turėdami pinigų jų neleidžia, taupo. Gal jie ir galėtų sau leisti trumpą poilsį, bet tuos pinigus geriau taupo vaistams ar ligai. Gali būti, kad dėl tos priežasties seni žmonės dažniau sako, kad negali sau leisti atostogų, o jauni žmonės labiau pasitikėdami savo ateitimi drąsiau leidžia santaupas. Vaikai taip pat dažnai atsiduria už ribos to, kas „yra normalu tam tikrai visuomenei:. Jei, tarkim, mūsų visuomenei normalu, kad vaikai su tėvais atostogauja arba vieni vyksta į stovyklas, o kažkurie vaikai to nedaro, nes jų tėvai negali sau to leisti – tai jau socialinės atskirties požymis“, – aiškino R. Lazutka.
Jis pasakojo, kad dar Adamas Smith'as yra pasakęs, kad jei žmogus negali su leisti į viešumą išeiti su odiniais batais, kai visi kiti aplink yra taip pasipuošę, jis – skursta.
Lietuvoje yra geografinės skurdo ribos, daugiau skurdžių žmonių gyvena provincijoje, kaimuose. Tai susiję su pajamomis, tiems žmonėms išvažiuoti atostogų ar išleisti vaikus yra daug sunkiau. Kaimo gyventojų pajamos Lietuvoje yra gerokai mažesnės nei miesto.
Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkė Aušra Matuliauskaitė sako, kad atskirtis yra dalies šeimų realybė.
„Žmonės per atostogas nori atitrūkti ir išsiveržti iš kasdieniškos rutinos, nuveikti kažką įdomaus. Visą tai formuoja medija, žurnalai, kurie rašo apie laisvalaikį ir jo praleidimo būdus. Taigi, natūralu, kad daliai žmonių atostogos užsienyje ar net išvykimas prie jūros yra nepasiekiamas dalykas“, – sakė ji.
Pasak mokslininkės, buvo darytas tyrimas su vienišomis motinomis ir paaiškėjo, kad didelė dalis jų gyvena itin skurdžiai. Sunkiausia būtent tokioms motinoms, nes apie 50 proc. jų Lietuvoje gyvena žemiau skurdo ribos.
„Tai – labai didelis rodiklis, žinoma visoje Europos Sąjungoje ši grupė yra labai pažeidžiama ir natūralu, kad turi mažiausiai lėšų laisvalaikiui. Nebūtinai tai liečia atostogas, tai gali būti ir papietavimas mieste ar išėjimas į kiną“, – sakė mokslininkė.
Ji aiškino, kad tai, jog daugiau lietuvių sau leidžia prabangesnes atostogas nereiškia, kad skurdas mažėja. „Keliauja tie žmonės, kurie ir anksčiau keliavo, tik dabar jie tai daro dar daugiau. Situacija gal kiek ir keičiasi, bet reikia palaukti tikslesnių duomenų, po kurio laiko įvertinsime vaiko pinigų efektą, visgi klausimas ar jis bus“, – svarstė A. Matuliauskaitė.
Atostogautojų daugėja
„Swedbanko“ Finansų instituto vadovė Jūratė Cvilikienė aiškino, kad visi duomenys rodo, kad vis daugiau lietuvių gali sau leisti atostogauti. Praeitais metais 26 proc. lietuvių atostogavo užsienyje ir tas skaičius nuolat auga. Statistikos departamentas skelbia, kad atostogoms ir laisvalaikiui skiriama lėšų dalis taip pat auga jau dešimt metų iš eilės.
„Pasakyti, kiek lietuvių sau negali leisti atostogų gana sudėtinga, reikia paminėti ir tai, kad daug tautiečių renkasi atostogas tėvynėje ir šis skaičius taip pat daugėja. Žinoma, šeimos, kurios turi daugiau vaikų patenka į skurdo spąstus. Jei šeimoje yra vienas suaugęs ir keli vaikai, tokioms šeimoms ne tik atostogauti, bet ir pragyventi yra sunku, ypatingai jei pajamos yra minimalios. Esu radusi nemažai statistikos, kad trūksta pinigų laisvalaikiui, stovykloms. Tokios šeimos mažai galvoja apie atostogas, o daugiau – apie tai, kuo užimti vaikus. Visgi tendencija yra gera, vis daugiau žmonių atostogauja, išleidžia atostogoms nemažai pinigų, žinoma yra ir tokių, kurie sau negali leisti, bet dalis jų atostogauja Lietuvoje, kur paslaugos gerėja“, – sakė J. Civilkienė.
Atostogauti užsienyje sau leidžia tie lietuviai, kurie gauna didesnį nei vidutinį atlyginimą, tai reiškia daugiau nei 800 ar 900 eurų per mėnesį. Per atostogas žmonės išleidžia tiek, kiek per vieną mėnesį, bet jos netrunka mėnesio. Tai reiškia žmonės turi vis daugiau pinigų, netaupo, o atostogauja leisdami einamąsias lėšas.
