Bet juk. Skirk eilinius komunistus - dorus žmones ir stalinistus, kurie buvo po karo.

Antui. Pats sakai - miške buvo tie, iš kurių tarybos atėmė turtą. Dar tie, kurie negalėjo gyventi namuose - slapstėsi. Tikrų partizanų, kurių tikslas buvo laisva Lietuva, ten buvo mažai. Todėl ir toks rezultatas: jie bandė įvesti savo tvarką,o kurie jiems nepakluso, tuos po žemėm. Retas, kuris buvo tikras partizanas ir gynė lietuvius.

"...Rusų paprašėm ir išėjo..."
.
kažkaip labai jau ilgai jų "prašyti" reikėjo...
.

geras straipsnis trumpai-drūtai viską sudėliojantis į savo vietas.
iš vienos pusės buvo okupantas su šakalais stribais.
iš kitos pusės buvo partizanai su juos rėmusiais žmonėmis.
.
o stribo petkevičiaus gerbėjų-pasekėjų visada bus, kaip yra ir bandiūgų (pvz daktaro) gerbėjų...
.

Niekada nepritarsiu banditų ,,partizanų,, veiklai. Aš augau šeimoje kur vyko tardymai tėvų, kur svečiavosi dieną vieni, naktį kiti. Tėtis grįžo iš karo į gaujas nėjo, bet svečių turėjo. Jums neaišku kaip vyko. vyrai ,,mylintys,,tėvynę bėgo į vakarus paskui vokiečius, kiti į mišką, kad nereikėtų stoti į armiją, rusams sugrįžus, karui pasibaigus iš miško išeiti nėjo nes trėmė į sibirą reikėjo ruoštis bunkerius artėjo žiema na ir valgyti reikėjo. Kad žmonės bijotų ir nekalbėtų, kad naktį buvo jonas su kaimynu petru ir išnešė lašinius reikėjo paplakti, kad po dviejų savaičių mirė, arba sušaudyti. o kiti jau bijos ir tylės. Koks buvo aktyvistas, kad stojo į kolūkį? Nejuokinkit. Kaimo žmogui reikėjo valgyti, vaikus maitinti. Jei nestojai tai ir žemės negavai. Rusai įvairiai išnaudojo žmogų jis kolūky dirbo dykai, bet visi kažką pavogdavo ir taip vertėsi. Bet praėjus 20 metų po karo mes jau pradėjome gyventi daug geriau. O 20 metų praėjus po nepriklausomybės grąžinimo bėgam į užsienį kaip per karą. Lietuviai nebuvo vadovai ir nebus jei juos nekontroliuos, nesvarbu ar rusai ar europos sąjunga. Rusų paprašėm ir išėjo, o užsieniui dirbsim vergais dirbs ir anūkai.

Nereikia idealizuoti istorijos. Juk mes elgiamės kaip tie patys rusai, kurie jau steigia komisijas, kurios saugos nuo "istorijos klastojimo". Pagaliau išleista knyga, kurioje bandoma realiai analizuoti faktus, o ne gilinti gražius mitus apie didvyriškas kovas. Na nebuvo jos visos tokios didvyriškos, pagaliau pripažinkime tai. Neradau informacijos nei apie vieną sustabdytą traukinį, kurie vežė žmones tremtin, negirdėjau apie jokio tilto/gamyklos/geležinkelio susprogdinimą. Netgi abejoju ar buvo bent vienas mūšis su reguliariaja rusų kariuomene kurį inicijuotų patys partizanai, kiek skaičiau visi mūšiai vyko jiems besiginant ir besitraukiant. O ir tie patys koloborantai dažnai buvo paprasti žmogeliai tų pačių rusų ar stribų prigasdinti ir tapo kokiais nors kolūkio pirmininkais ar partiniais.
Be to kai palygini ką rašo mūsų istorijos knygos ir ką pasakoja senelis su močiute, tai viskas skiriasi kaip diena ir naktis.

Prieš lietuvius, įstojusius į asocialių banditų gaują-komunistų partiją,ir reikėjo kovoti.Viską partizanai darė teisingai.Parodykite nors vieną kitataučio pavardę,važiavusio į Maskvą parvežti Stalino saulės?Po šiai dienai Lietuvos problema Nr. -stipri TAUTINĖ komunistų partija,ne kokie nors uspaskichai,bet vietiniai brazauskai,kirkilai,juršėnai,paleckiai ir kiti haliucinacijų apsėsti žmonės yra rakštis Lietuvos kūne.Stiprių tautinių komunistų partijų neturi nei latviai ,nei estai.Todėl jiems žymiai lengviau ir daugiau aiškumo.Komunistas tai laisvos Latvijos ir laisvos Estijos priešas,o pas mus?Bandoma įteigti,neva lietuviai nusivylė Laisve,Ne ne Laisve nusivilta,bet neviltis ima žiūrint į tuos kurie savo rankomis pasmaugė Laisvę,o dabar dedasi Laisvės šaukliais.

10 balų!

Vakarų šalių transliuojamos radijo laidos į okupuotą Lietuvą, neva padėjusios palaikyti Lietuvos partizanų kovinę dvasią, yra dar vienas tautinis mitas. Partizaninis pasipriešinimas Lietuvoje savo apogėjų pasiekė 1946-1947 metais, o "Amerikos balsas" ir "Laisvės radijas" pradėjo transliuoti į Lietuvą tik atitinkamai 1951 ir 1953 m., kai partizaninio judėjimo Lietuvoje praktiškai nebeliko.

„Amerikos balso" laidos Lietuvos žmonėms buvo pradėtos transliuoti tik 1951 m. vasario 16 d. O radijo stotis „Išlaisvinimo radijas“ (Radio Liberation) buvo įkurta tik 1953 m Miunchene (1964 m. ji buvo pavadinta „Laisvės radiju“ (Radio Liberty).

Gerbiamasis, pokario kovą tai ne tau vienam išspręsti problema. Tie skaičiai nieko nesako, juos reikia išanalizuoti atskirai kiekvieną, tu čia juos tik grubiai išskirstei. Tavo filosofavimui galiu pateikti dar vieną mano paties išvestą teiginį, kurį jau kelis kartus buvau, įvairuose komentaruose pateikęs, tai , kad tarp Sovietų sąjungos ir JAV galėjo bųti slaptas, gal ir draugiškas susitarimas, kad iš Amerikos vedamose "Laisvės radio" laidose, Lietuvoje veikusiam partizaniniam pasipriešinimui, būtų liepta laikytis miškuose ir tęsti kovas. Partizaninio pasipriešinimo kova, kaip Jūs teigiate, pagrindinai naikino beveik tik pačius Lietuvius. Partizanai ir stribai buvo tie patys mūsų lietuviai. Amerikos "Laisvės radijas" pastoviai rėkė : "LAIKYKITĖS mes ryt, poryt, po savaitės ateisime jūsų vaduoti".Miškuose juos buvo žymiai lengviau išnaikinti(sumedžioti). Lietuviai naikino vieni kitus. Tikrieji Amerikos politikai, mano manymu, turėjo pasakyti, kad pasipriešinimas prieš tuometinę, jau sustiprėjusia(kariniu atžvilgiu) Rusija, atneš tik susinaikinimą. Jie turėjo įtikinti pasipriešinimo kovos dalyvius saugiai išeiti iš miškų ir pereiti į aktyvią pogrindinę kovą. Tai irgi pavojinga, bet tikimybė, kad mažiau būtų žuvusių.