Paprastai krizės būna netikėtos. Netikėtai Lietuvoje sugriuvo bankai, ištiko Rusijos ir pastaroji pasaulinė finansų krizės. Tokia jau krizių prigimtis. Visi žino, kad krizė bus, tik niekas tiksliai nežino kada, kas šį kartą taps pagrindine krizės priežastimi ir kokį dugną ji pasieks. Visos ylos iš maišų išlenda kai krizė jau būna įsibėgėjusi, ir žymiai sunkiau sausam išbristi iš balos. Reakcija į krizę visada panaši. Pradžioje ją mėginama paneigti. Dažniausiai tai daro valdžios žmonės. Girdėjome patikinimus, kad 2000 –tųjų Rusijos krizė Lietuvai įtakos neturės. Kažkur ministerijoje ar vyriausybėje buvo nuslėptas raštas apie grėsmę pasaulio ir Lietuvos finansams 2007 metais.
Dabar deja vu – girdime raminimus, kad Lietuva mažai eksportuoja į Rusiją, kad didžioji dalis yra reeksportas, ir kad šiame ekonominiame kare atsipirksime švelniomis mėlynėmis. Nelabai įtikina, tiesą sakant. Nes blokada - ne vien Lietuvos. Jei mūsų partneriai Europos Sąjungoje nukentės – klius ir mums. Nes prekyba – laisva, persipynusi ir giliai integruota. Nebėra taškinių santykių, yra linijos, ir mes nežinome, kokioje prekybos grandinėje būsime atsidūrę. Tai reiškia, kad ne guostis reikia, o ruoštis.
Iš tikro, visada palanku būti pasiruošusiam. Kaip kokią abėcėlę asmeninių finansų mokytojai kala į galvas – turėkite 3-6 mėnesių finansinę pagalvėlę. Įmonėms – diversifikuotą pajamų srautą, įvairesnę kontraktų geografiją. Valstybės irgi turėtų kažką tokio turėti. Ar galite patikėti, kad valstybės, per istoriją pergyvenusios ne vieną dešimtį krizių – neturi nieko! Per kiekvieną krizę, o tai reiškia – pavėluotai – sėdama prie stalo iš naujo. Laikas tuomet spaudžia, kyla panika, ir tada prasideda. Du dalykai. Kelti mokesčius ir kurti kokios nors formos ar dydžio paramos fondą. Po pasaulio krizės Europoje buvo sukurtas Europos finansinio stabilumo mechanizmas, į kurį įstoję į euro zoną prisidėsime ir mes. Dabar gi galvojama apie paramą nukentėjusiems nuo sankcijų. Sankcijos - putiniškos, kompensacijos – iš savų kišenės. Kaip viskas atrodo gražu iš pirmo žvilgsnio – į ekonominę blokadą atsakyti solidarumu.
Tačiau tai - tik solidarumo imitacija, selektyvusis solidarumas. Jis negali būti skirtas visiems, nes visiems tiesiog neužteks. Vien Lietuvoje kiek reikėtų! Ir Orlen Lietuva gelbėti, ir Rusijai neparduotą produkciją supirkti, ir saulės energetikai jaučiasi suklaidinti, ir dujos per brangios ilgą laiką buvo, gal reikia kompensuoti - dar daug atsirastų tokių, kuriems besikeičianti aplinka nebuvo palanki. Suprantu prašančius padėti, jie padėtį mato iš savo taško. Bet kažkas turi matyti ir tuos, kurių sąskaita būtų vykdomas solidarumas. Ne po to bus kaip? Po to bus dar didesnė neapykanta verslui. Rusijos pelnai – jų, o nuostoliai- visų? Sakysite – gerymečiu mokėjo didelius mokesčius? Taip, bet juk valstybės biudžetas – ne koks nuostolių draudimo fondas...
O juk valstybę galima paruošti krizei ir kitaip. Tam tikroms ekonominio gyvenimo situacijoms galima turėti tiesiog daugiau lankstumo ir galimybių. Aišku, geriausia jas būtų turėti visada, tačiau gerymečiu valdžia nesiryžta. Gal ryžtųsi bent sunkmečiu? Kiekviena institucija žino, kur būtų galima palengvinti, palaisvinti ir atpalaiduoti veiklą. Didieji banginiai - darbo santykių reguliavimas, teritorijų planavimas ir mokesčiai. O mažų dalykėlių pilna kiekviename žingsnyje. Štai, nori kastuvą į žemę besti – leidimo reikia. Kol leidimą derini, darbai stovi. O juk visa ta sumuojasi ir galų gale išvirsta į rimtą ekonominį reikalą.
Kaip kare būna komendanto valanda, taip ekonomikos blokadoms ir visokioms krizėms reikia didesnės laisvės laikotarpių. Net algas ir pensijas per krizes mažinti konstituciška. Mažinti suvaržymus – netgi privalu. Ir tai pigiausias, moralus, solidarus ir rezultatyvus reagavimo būdas akistatoje su krize.
Rūta Vainienė Komentaras LRT radijui
