Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota
× Pranešti klaidą
Protingas straipsnio autoriai, rimti ir komentatoriai - nėra jokio lojimi, kaip po kitais straipsniais.
Bet įsiskaičius man pasirodė priimtiniausia komentatoriaus Rainio schema - tikrai paprasta ir teisinga, kuriai pagrįsti nereikia jokių vingrių išvedžiojimų.
Bet įsiskaičius man pasirodė priimtiniausia komentatoriaus Rainio schema - tikrai paprasta ir teisinga, kuriai pagrįsti nereikia jokių vingrių išvedžiojimų.
Nesiūlau jokio eksperimento. Tik išdėstau vienintelę logišką įmanomą seką. Kol Lietuvoje veikia aiškiai parlamentinis modelis, visiška kvailystė būtų įteisinti prezidentus savivaldybėse ar seniūnijose. Pastebėjau, kad Kulakauskas visai tam neprieštarautų - tiesiogiai renkamiems merams ir dar didesnės galios sutelkimui elito rankose. Tiesa, jis vis dėl akių įkanda partijoms, kunigaikštukams. Tai tampa mėgiama Kulakausko taktika, kuri pernelyg akivaizdžiai "peršviečiama".
Pasiūlymas pašalinti politiką iš viešojo gyvenimo... Net neturiu komentarų...
Pasiūlymas pašalinti politiką iš viešojo gyvenimo... Net neturiu komentarų...
Nurchaci
Savo mintis išdėsčiau pakankamai aiškiai, jei ko nesupratote, vadinasi, neatidžiai skaitėte tekstą.
Autorius teigia: „Kai kam gal atrodo, kad turėdamas tokias valdžios galias meras gali daug daugiau nuveikti, daug geriau pasitarnauti savivaldybės bendruomenės labui. Bet tik tuo atveju, jei jis bus išmintingas ir doras, moraliai tvirtas žmogus, talentingas ir sąžiningas politikas bei vadybininkas viename asmenyje. Deja, tokių žmonių, juolab pretenduojančių į valdžią, nėra daug.“
Tarp pretenduojančių į valdžią, mano manymų, tokių iš viso nėra, o aplamai tokių žmonių Lietuvoje yra daug, tik nėra galimybių tokiems žmonėms save realizuoti. Ir nebūtinai politikoje: kaip specialistams bet kokiame valstybės valdymo lygmenyje, kaip verslininkams nesukčiaujant ir neapgaudinėjant.
Ir dėl prielaidos apie Konstituciją nesutinku su autoriumi: „Juk, jei Konstitucija yra vientisas teisės aktas, turintis savo vidinę dvasią ar bent logiką, o ne paskirų straipsnių rinkinys, tai, manau...“
Konstitucijai trūksta ne šiaip sau logikos, bet elementarios logikos. O dvasia ten tikrai yra, tik raudona iki kaulo smegenų, su visais nemokamais gydymais ir švietimais. Pasikartojimai ir nusismulkinimai, apie įvairias funkcijas ir teises, nepadaro jos vientisu ir nuosekliu teisės aktu.
Jei ką ir pamiršau komentare, tai, vaizdžiai tariant, pasiūlyti pašalinti politiką iš autoriaus pateikto savivaldos reformos varianto, kaip nereikšmingą ir neturinti realios įtakos elementą. Todėl nesutinku su komentatoriaus „D“ siūlymų eksperimentą pradėti nuo prezidento. Savivaldos lygmenyje realios politikos, jei ir yra, tai tik mizeris. O problemų ir sunkumų bus pasirinkus bet kokį variantą, tik pasekmės mažiau nuostolingos, nes vienoje savivaldybėje pasiseks geriau, kitoje, gal būt, prasčiau, tad kentės (jei taip atsitiks) ne visa Lietuva, o tik dalis. Eksperimentai su prezidentu neabejotinai atsilieptų visai Lietuvai, nes garantijų, kad nebus neigiamų pasekmių — nėra.
Be abejonės, tai tikrai kuo nuodugniausių svarstymų verti dalykai.
Mano nuomone, nėra gerai, kai parlamentui pavedamos ne vien Tautos atstovų bei įstatymų leidybos funkcijos, bet ir prievolė suformuoti vykdomąją valdžią remiančią politinę daugumą. Tai neišvengiamai deformuoja tautos atstovų vaidmenį iki "politinės jėgos turėtojų", "politinės jėgos atstovų". Čia jau priartėjame prie logiško tęsinio - įpareigojimą rinkimuose balsuoti ne už kandidatus partijose, o už partijas. Taip tautos atstovu tampa ... partijos. Kodėl stebimės tada valdžios ir piliečių susvetimėjimu? Iškart pabrėžiu, kad visiškai nesiūlau vienmandačių rinkimų - tai kaip tik dar labiau viską suveda į dvipartinę sistemą ir 2 partijų kovą. Juk yra sąrašų sistemų, kuriose balsuojama už kandidatus.
Konkrečiai vienas konstitucinis kazusas ypač įdomus. Tam tikrais griežtai nustatytais atvejais mūsų prezidentas gali paleisti Seimą. Viskas tvarkoje. Tačiau naujai susirinkęs Seimas gali už tai nušalinti prezidentą - to būti neturėtų.
IŠVADA - kol nebus apsispręsta dėl Lietuvos valdymo sistemos pokyčių aukščiausiose grandyse, jokių kalbų apie savivaldybių Prezidentus net neturėtų kilti.
Mano nuomone, nėra gerai, kai parlamentui pavedamos ne vien Tautos atstovų bei įstatymų leidybos funkcijos, bet ir prievolė suformuoti vykdomąją valdžią remiančią politinę daugumą. Tai neišvengiamai deformuoja tautos atstovų vaidmenį iki "politinės jėgos turėtojų", "politinės jėgos atstovų". Čia jau priartėjame prie logiško tęsinio - įpareigojimą rinkimuose balsuoti ne už kandidatus partijose, o už partijas. Taip tautos atstovu tampa ... partijos. Kodėl stebimės tada valdžios ir piliečių susvetimėjimu? Iškart pabrėžiu, kad visiškai nesiūlau vienmandačių rinkimų - tai kaip tik dar labiau viską suveda į dvipartinę sistemą ir 2 partijų kovą. Juk yra sąrašų sistemų, kuriose balsuojama už kandidatus.
Konkrečiai vienas konstitucinis kazusas ypač įdomus. Tam tikrais griežtai nustatytais atvejais mūsų prezidentas gali paleisti Seimą. Viskas tvarkoje. Tačiau naujai susirinkęs Seimas gali už tai nušalinti prezidentą - to būti neturėtų.
IŠVADA - kol nebus apsispręsta dėl Lietuvos valdymo sistemos pokyčių aukščiausiose grandyse, jokių kalbų apie savivaldybių Prezidentus net neturėtų kilti.
Pritarčiau komentatoriui Nurchaci.
Tiesiogiai rinkti savivaldybės vykdomąjai valdžiai vadovaujantį merą - tai tas pats, jeigu mes tiesiogiai rinktųme premjerą. Kam šitos velniavos reikia? Merą turi skirti savivaldybės tarybą, o jis turi atsivesti savo komandą.
Kitaip sakant, savivaldybės valdžios mechanizmas turi būti skaidrus ir paprastas:
A. Savivaldybės gyventojai rinkimuose išrenka savivaldybės tarybą;
B. Savivaldybės taryba išsirenka savo pirmininką ir skiria savivaldybės vykdomosios valdžios (valdybos arba magistrato)vadovą - merą arba burmistrą.
Jei šis paskirtas vadovas yra savivaldybės tarybos narys, jis turi atsisakyti tarybos nario mandato.
C. Savivaldybės vykdomosios valdžios vadovas (meras arba burmistras) atsiveda savo politinio pasitikėjimo komandą (savivaldybės "vyriausybę"), kurios sudėtį turi patvirtinti savivaldybės taryba.
Taip kad nereikia išradinėti dviračių.
Tiesiogiai rinkti savivaldybės vykdomąjai valdžiai vadovaujantį merą - tai tas pats, jeigu mes tiesiogiai rinktųme premjerą. Kam šitos velniavos reikia? Merą turi skirti savivaldybės tarybą, o jis turi atsivesti savo komandą.
Kitaip sakant, savivaldybės valdžios mechanizmas turi būti skaidrus ir paprastas:
A. Savivaldybės gyventojai rinkimuose išrenka savivaldybės tarybą;
B. Savivaldybės taryba išsirenka savo pirmininką ir skiria savivaldybės vykdomosios valdžios (valdybos arba magistrato)vadovą - merą arba burmistrą.
Jei šis paskirtas vadovas yra savivaldybės tarybos narys, jis turi atsisakyti tarybos nario mandato.
C. Savivaldybės vykdomosios valdžios vadovas (meras arba burmistras) atsiveda savo politinio pasitikėjimo komandą (savivaldybės "vyriausybę"), kurios sudėtį turi patvirtinti savivaldybės taryba.
Taip kad nereikia išradinėti dviračių.
Gerbiamasis, kaip tik būtina siaurinti prezidento galias iki Vokietijos, Italijos, Izraelio, Latvijos, Estijos prezidentų galių lygio, ir rinkti jį irgi reikia ne tiesiogiai, o rinkikų kolegijoje. Kartoju: tiesioginiai rinkimai gimdo napamatuotus rinkėjų lūkesčius, kas yra ypač pavojinga pilietiškai ir politiškai nebrandžiose visuomenėse. Ar taip jau norime savų putinų ir lukašenkų?
Taigi autorius apie tai ir rašo. Nelabai supratau, kurioje vietoje Jūs jam oponuojate.
Aš vis dėl to manau, kad bet kokie tiesioginiai mero rinkimai yra blogis, ir štai kodėl.
Vieną vertus, taip yra užprogramuojamas konfliktas tarp mero ir tarybos (jeigu jų nuomonė nesutaptų, o taip tikrai dažnai atsitiks), nes meras manys, kad jis turi ypatingą savivaldybės gyventojų pasitikėjimą, ir bandys "laužyti" tarybą.
Antras, dar baisesnis dalykas yra tai, kad mūsų nebrandžioje visuomenėje tiesioginiai mero rinkimai skatins gyventojų napamatuotus lūkesčius (kaip kad dabar yra su prezidento institucija), kad jis vienvaldiškai gali išspręsti visus opius klausimus, nubausti niekadėjus ir pan. Kitaip sakant, tai dar labiau skatins Lietuvoje autoritarines nuotaikas, iš kurių ir taip nesugebame išsivaduoti.
Vieną vertus, taip yra užprogramuojamas konfliktas tarp mero ir tarybos (jeigu jų nuomonė nesutaptų, o taip tikrai dažnai atsitiks), nes meras manys, kad jis turi ypatingą savivaldybės gyventojų pasitikėjimą, ir bandys "laužyti" tarybą.
Antras, dar baisesnis dalykas yra tai, kad mūsų nebrandžioje visuomenėje tiesioginiai mero rinkimai skatins gyventojų napamatuotus lūkesčius (kaip kad dabar yra su prezidento institucija), kad jis vienvaldiškai gali išspręsti visus opius klausimus, nubausti niekadėjus ir pan. Kitaip sakant, tai dar labiau skatins Lietuvoje autoritarines nuotaikas, iš kurių ir taip nesugebame išsivaduoti.
Be abejonės, visuotinai rinkti merą tik kaip tarybos vadovą būtų beprasmiška. Jam reiktų suteikti platesnius įgaliojimus vadovauti vykdomajai valdžiai bei reprezentuoti savivaldybę.
Tačiau būtų klaida tokį valdžių perskirstymo procesą pradėti nuo savivaldybių. Neturint jokių tokio modelio tradicijų ir atsižvelgiant į neišvengiamai kiek žemesnį vietinių politikų lygį, sumaištis ir chaosas garantuoti. Pradėti reiktų nuo prezidento įgaliojimų konstitucinio išplėtimo, galbūt pasirenkant "prancūziškąjį" modelį. Tik atsiradus tam tikram precedentui "aukščiausiose valdžiose", sukaupus tam tikrą "naujo valdžių atskyrimo" patirtį, galima bus tai pritaikyti ir savivaldybėse bei seniūnijose.
Tačiau būtų klaida tokį valdžių perskirstymo procesą pradėti nuo savivaldybių. Neturint jokių tokio modelio tradicijų ir atsižvelgiant į neišvengiamai kiek žemesnį vietinių politikų lygį, sumaištis ir chaosas garantuoti. Pradėti reiktų nuo prezidento įgaliojimų konstitucinio išplėtimo, galbūt pasirenkant "prancūziškąjį" modelį. Tik atsiradus tam tikram precedentui "aukščiausiose valdžiose", sukaupus tam tikrą "naujo valdžių atskyrimo" patirtį, galima bus tai pritaikyti ir savivaldybėse bei seniūnijose.
Dalykiški pamastymai. Jei dar būtų aptartas ne tik patekimo į valdžią, bet ir pašalinimo iš valdžios mechanizmas, kuris Lietuvai ypač aktualus, tikrai gautųsi išsamus vietos savivaldos funkcionavimo modelio sukūrimo variantas.
Be abejo, tiesiogiai renkant merą, kaip savivaldybės vykdomosios valdžios galias turinčią „galvą“, Tarybai turėtų atitekti kontrolės ir priežiūros funkcija su įstatymiškai numatyta galimybe inicijuoti mero pašalinimą iš pareigų.
Tik nesutinku su autoriaus teiginiu, jog išmintingų, dorų, moraliai tvirtų, talentingų ir sąžiningų viename asmenyje žmonių nėra daug. Kad tarp pretenduojančių į valdžią, nėra daug (gal būt iš viso nėra) — tiesa, bet valstybėje jų tikrai yra. Tik konstitucija, rinkimų sistema, leidusi uzurpuoti valdžią menkystoms ir padugnėms, nustūmė tokius į užribį. Be to, visos valdžios Lietuvoje yra diskredituojamos 20 metų, jos tapo blogio simboliu, joks save gerbiantis žmogus ten neis. O kad kas nors keistų rinkimų sistemą — tokių ženklų nėra.
Tarp kitko, Konstitucija tikrai tėra „paskirų straipsnių rinkinys“, o ne vientisas teisės aktas, turintis kokia nors logiką, nekalbant jau apie „dvasias“.
Ar reikia tiesiogiai renkamo mero? Jei taip, tai kokio?