Policija yra ne kartą viešai pripažinusi, jog yra bejėgė prieš smurtą šeimoje. Nukentėjusioji pusė gali kreiptis į teismą tik privataus kaltinimo tvarka.
Iki šiol atvykę gesinti šeimos konfliktų ir įsisiautėjusių smurtautojų policininkai būdavo bejėgiai – į įspėjimus dažniausiai neblaivūs ir agresyvūs vyrai ne tik nereaguoja, bet netgi puola mušti pareigūnų, ko tie „kišasi ne į savo reikalus“. Jei smurtautoją ir pavyksta kelioms valandoms sulaikyti, tai grįžęs namo jis ir toliau skriaudžia namiškius.
Neseniai Policijos departamentas parengė teisės aktų pakeitimą, pagal kurį vieną kartą įspėtas šeimos narius skriaudžiantis smurtautojas bus baudžiamas pinigine bauda nuo 500 iki 1000 litų arba areštu nuo 5 iki 30 parų.
Iš tėvo virto pabaisa
„Smurtas santuokoje nelaikomas nusikaltimu – tai asmeninis šeimos reikalas, su kuriuo patys šeimos nariai ir turi tvarkytis”, – sako Kauno rajono gyventoja Ingrida V. (21 m.), ilgus metus kentusi tėvo smurtą.
Mergina abejoja, ar baudos ir areštas padės išspęsti šią problemą, tačiau džiaugiasi, jog pagaliau kažkas bus daroma, bandant sustabdyti smurtautojus. „Tikrai nemanau, kad niekur nedirbantys, nuolat girtaujantys mušeikos mokės jiems skirtas baudas. Juk daugiausiai smurtautojų priklauso socialinės rizikos grupei. Dar baisiau pagalvoti, kas darysis, kai smurtautojas, patupėjęs 10 parų už grotų, grįš į namus. Įsiūtį ir pyktį už tai, kad pabuvojo areštinėje, išlies ant artimųjų galvų. Tikrai žinau, kad mano tėvo nei baudos, nei areštas nebūtų sustabdę”, – sako Ingrida ir prisimena skaudžią patirtį.
„Smurtauti tėvas pradėjo, kai mums su broliu buvo maždaug 6 metai. Sunku pasakyti, kas privertė jį iš vyro ir tėvo pavirsti peiliais ir kumščiais besisvaidančiu pabaisa – gal kad neteko darbo statybų įmonėje, gal kad susidėjo su netinkamais draugais, su kuriais jis praleisdavo vis daugiau laiko... Bet, manau, dėl visko kalčiausias – alkoholis”, – slogiais prisiminimais dalijosi Ingrida.
Moters dalia – smurtas
Mergina sako puikiai prisimenanti tėvų barnius, dūžtančių indų ir net langų garsus. „Kiekvieną vakarą visi drebėdavome – koks grįš tėvas? Jeigu per langą pamatydavome jį parsvirduliuojantį – puldavome rakinti durų ir langų, slėpti peilių ir patys slėptis. Mes, vaikai, sulįsdavome po lova, o motina užsirakindavo kambaryje ir laukdavo, kada girtas tėvas ims veržtis į vidų ir spardyti duris”, – sunkiai žodžius apie vaikystėje išgyventą košmarą rinko Ingrida.
Iš pradžių girtas tėvas mušdavo tik motiną. Tačiau paaugo Ingridos brolis ir ėmė nuo girto tėvo užstoti motiną, tuomet pyktis ėmė lietis ir ant vaikų galvų.
„Vėliau, paaugusi, ėmiau mamos klausinėti, kodėl ji nesiskiria su tėvu, o netrukus supratau – ji mirtinai bijo savo vyro. Mat iš niekur nesulaukė nei pagalbos, nei palaikymo, – pasakojo Ingrida. – Močiutė – ir toji liepė mamai „neprisigalvoti nesąmonių” ir toliau gyventi su tėvu. Anot jos, tokia jau moterų dalia – ji pati ilgus metus kentė sutuoktinio smurtą”.
Policija atvykdavo ne visada
Iš pradžių raminti įsisiautėjusio tėvo policija atvykdavo kiekvieną kartą, kai tik juos iškviesdavo kaimynai ar motina. Tačiau ilgainiui, išgirdę adresą, jie nebevažiuodavo – sakydavo, jog vis tiek nieko negali padaryti, ir paragindavo Ingridos motiną skirtis.
„Neatsidūręs tokioje situacijoje niekas nesupras moterų, kurios gyvena su smurtautoju. Aš tikrai nekentėčiau smurto ir ieškočiau visų įmanomų būdų apsiginti, bet suprantu ir savo motiną – silpna ir įbauginta kaimo moteris pusė gyvenimo buvo kankinama sužvėrėjusio vyro”, – sako Ingrida, jau daugiau nei 6 metus nemačiusi tėvo.
Ingridos mama vis dėlto pasiryžo. Padavus pareiškimą skirtis, vyras ne kartą dar grasino. Tuomet moteris išsikėlė gyventi pas gimines ir smurtautojas pagaliau paliko ją ramybėje.
„Reikia nepaprasto užsispyrimo ir stiprybės, kad pasipriešintum smurtautojui. Daugelis moterų neturi kur eiti, dažnai yra materialiai priklausomos nuo sutuoktinio, nesulaukia nei artimųjų padrąsinimo, nei tuo labiau valstybės pagalbos. Palaužtos morališkai, visiškai nusižeminusios ir praradusios bet kokį pasitikėjimą savimi aukos neretai nesupranta, kad smurtautojas pats yra silpnas bei pažeidžiamas, kad išsivaduoti iš jo nagų įmanoma”, – sako Ingrida, pati dabar studijuojanti psichologiją tam, kad ateityje galėtų konsultuoti smurto šeimoje aukas.
Prie smurto... priprato
„Šita naujovė dėl arešto ir baudų man ir mano vaikams tikrai nepadės, bet gal nors kiek privers susimąstyti smurtaujantį vyrą”, – viliasi 42 metų Jonavos rajono gyventoja Janina K., santuokoje gyvenanti 19 metų.
Paklausta, kodėl nenutraukia ryšių su nuolat siautėjančiu sutuoktiniu, Janina tik liūdnai pakraipo galvą: „Nežinau, kur kreiptis pagalbos. Teisintis, kad neturiu pinigų ar bijau – nebūtų visiška tiesa. Daugelis moterų, kenčiančių vyrų smurtą, nebeįsivaizduoja kitokio gyvenimo, įsijaučia į aukos vaidmenį ir nė nemėgina ką nors keisti. Nebent kartais pasiguodžia artimesnėms draugėms”, – sako Janina.
Janinos vyras ne tas, kuris girtauja ir po to priekabiauja. Jis negeria ir nerūko. Turi neblogą darbą, eina atsakingas pareigas. Niekas iš jo bendradarbių, kaimynų ar draugų net neįtaria, kad uždaręs namų duris, jis virsta visiškai kitu žmogumi. „Esu tikra – jeigu aplinkiniai sužinotų, kas vyksta mūsų namuose – juos ištiktų šokas”, – sako Janina ir pasakoja, kad sutuoktinio smurto protrūkiai kyla net dėl menkiausių smulkmenų.
„Kartais pagalvoju apie skyrybas, bet greitai suprantu, kad to nepadarysiu – smurtas nėra nuolatinis, o ir ligoninėje dar neteko atsidurti. Vaikų vyras dar nė karto nemušė, todėl tiesiog gyvenu toliau ir guodžiuosi, jog yra begalė moterų, kurioms daug blogiau”.
Smurtas sėja smurtą
Psichologai sako, kad su smurtautoju gyvenančios moterys skriaudžia ne tik save, bet ir savo vaikus. Neretai smurtą ir agresiją šeimoje matę vaikai, užaugę ir sukūrę savo šeimas, elgiasi lygiai taip pat.
Atvejų, kai nepilnamečiai nukenčia nuo tėvų, šiemet užregistruota 194 (pernai – 253), kai vaikus skriaudžia patėviai, globėjai ir artimi giminaičiai – 62 atvejai (pernai – 84).
Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Rimantė Šalaševičiūtė teigė, jog būsimieji įstatymo pakeitimai ne tik reikalingi, bet tiesiog būtini. „Iš mūsų internetinėje svetainėje gaunamų vaikų pagalbos prašymų galima nesunkiai įsitikinti, kad daug vaikų šeimose yra nesaugūs – jie patiria ne tik fizinį, bet ir psichologinį smurtą. Vieni užsisklendžia ir išgyvena tyliai, kiti mokosi iš smurtaujančių tėvų ir, patys norėdami atrodyti „krūti”, ima elgtis taip pat. Kaip vėliau paaiškėja, daugelis smurtaujančių ir, kaip dabar populiaru, smurtą filmuojančių mobiliaisiais telefonais paauglių ir vaikų patys yra patyrę smurtą šeimoje”, – tvirtino R. Šalaševičiūtė.
R. Šalavičiūtė piktinasi dabar galiojančia tvarka, kai moterys dėl namuose patiriamo smurto gali skųstis tik privataus kaltinimo tvarka. „Tokia tvarka yra ydinga – smurtautojas turi daugiau teisių negu auka, – sako vaiko teisių apsaugos kontrolierė. – Smurtas šeimoje turėtų būti traktuojamas kaip viešas interesas ir ikiteisminis tyrimas turėtų būti pradėtas nelaukiant pareiškimo“.
Anot R. Šalaševičiūtės, praktika rodo, kad dažnai moterys, pateikusios kaltinimus vyrams, atsiima savo pareiškimus. „Centrų, kuriuose nuo smurto šeimoje pabėgusios moterys su vaikais galėtų prisiglausti, nėra daug. Didžiausia problema – kur dėti smurtautoją? Iš tikrųjų, iš areštinės grįžęs vyras dažnai keršydamas dar labiau smurtauja, todėl reikėtų smurtautoją atskirti nuo šeimos, o ne šeimai bėgti ieškotis prieglobsčio”, – mano R. Šalaševičiūtė. Anot jos, planuota įkurti tokią įstaigą, kurioje būtų laikomi smurtaujantys šeimoje asmenys, tačiau pasikeitus Vilniaus miesto merui, planai taip ir liko neįgyvendinti.
„Šis įstatymas galbūt duos naudos toms šeimoms, kurios kenčia nuo viešumoje gerą įvaizdį suformavusio sutuoktinio: dirbančio, užimančio aukštas pareigas. Praktika rodo, kad tokių smurtautojų yra nemažai. Jiems piniginės baudos ir viešumas turėtų būti nemažas akstinas keistis”, – įsitikinusi vaiko teisių kontrolierė.
Giedrė POTELIŪNAITĖ
