„Greičiausiai jau pavasario sesijai strategijos nespėsim parengti, bet kitų metų rudeniui – taip. Norai yra vieni, o realybė padiktuoja šiek tiek kitas sąlygas“, – interviu BNS sakė I. Andriulaitytė.
Ji taip pat nurodė, jog per dvejus metus bus bandoma sutvarkyti visą teisinę bazę, siekiant palengvinti sąlygas prieinamo būsto vystymui, taip pat pradėti pilotinius projektus savivaldybėse.
„Pagal tai, ką parodė studija dėl būsto prieinamumo, savivaldybės buvo sugrupuotos į tam tikras grupes pagal problemos mastą. Tai mes maždaug norim atsirinkti kelias savivaldybes, atliepiant studijos rezultatus, kad būtų galima pamodeliuoti skirtingus modelius. (...) Suprantam, kad situacija labai skiriasi per Lietuvą, vieno recepto nėra“, – teigė ministrė.
Kaip galimus modelius, siekiant užtikrinti prieinamą būstą, I. Andriulaitytė įvardija municipalinio būsto plėtrą, viešojo ir privataus sektoriaus bendradarbiavimą, konversijos projektus, taip pat savivaldybių prisidėjimą vystytojams nemokamai suteikiant žemės sklypus arba sukuriant infrastruktūrą.
Kitos interviu temos:
* Viena iš priemonių didinti būsto prieinamumą galėtų būti didesnis NT mokestis ne pirmam būstui;
* Neprieštarauja idėjai namus statyti be leidimo;
* Statybos inspekcijoje atliekamas auditas dėl sprendimų priėmimo;
* Atliekų tvarkymo sistema yra neatspari krizėms, ieškomi sprendimai, kaip jų išvengti;
* Paskutinis bandymas teisme pasitvirtinti taikos sutartį dėl Maskvos namų griovimo.
Aplinkos ministrė būsto prieinamumo strategiją tikisi parengti iki kitų metų rudens BNS Interviu
– Praėjo daugiau nei 100 dienų nuo jūsų vadovavimo Aplinkos ministerijai pradžios. Ar daug problemų ir iššūkių pamatėte?
– Aplinkos ministerija yra tokia ministerija, kur turbūt problemų netrūksta ir jų netrūks. Tokie kaip pirmieji išbandymai buvo atliekų krizė Vilniuje, o daugiau tokių labai garsių problemų nebuvo. Bet darbų tikrai netrūksta – tiek statybos sektoriuje, su miškais, daugiabučių bendrijomis, renovacija, tiek intensyviai ruošiamės pirmininkavimui (ES Tarybai – BNS), tai jau nori nenori tenka daugiau dėmesio skirti šiems klausimams.
– Kaip vieną svarbiausių prioritetų visada įvardijote būsto prieinamumo klausimą. Anksčiau minėjote, kad iki metų pabaigos planuojate parengti būsto prieinamumo strategiją ir ją teikti Seimui pavasario sesijoje. Kaip sekasi su šiuo dokumentu?
– Būsto prieinamumo strategiją rengsime ir ji vadinsis „Nacionaline darbotvarke“. Šiek tiek procedūros užsitęsė, kadangi ne vien nuo ministerijos viskas priklauso, nes buvo nuspręsta būsto prieinamumo klausimą įtraukti į ministro pirmininko strateginio portfelio komisiją. Tai dabar priimtas sprendimas, kad rengsime ir tą vadinamąją darbotvarkę, ir dar šalia rengsime Vyriausybės veiksmų planą.
Greičiausiai jau pavasario sesijai strategijos nespėsim parengti, bet kitų metų rudeniui – taip. Norai yra vieni, o realybė padiktuoja šiek tiek kitas sąlygas. Dirbant ministerijoje reikia laikytis oficialių dalykų, tai bus sudaryta darbo grupė. Tą pirminį projektėlį (strategijos – BNS), kurios dar viešumai nenorime rodyti, mes jau turime, turime tokias gaires, turime dar viduje apsitarti, o paskui jau ir su partneriais, turi įsijungt ir kitos ministerijos – Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Vidaus reikalų ministerija ir galbūt Teisingumo ministerija, kitos, kurios pagal kompetenciją į šią sritį gali įsitraukti.
– Kokios strategijos gairės jau yra sudėliotos?
– Dar kalbėti kol kas per anksti, tačiau būsto prieinamumo galimybių vertinimas išskyrė keletą pagrindinių krypčių, kuriomis turėtume dirbti. Tai planai yra tokie, kad per dvejus metus norėtume sutvarkyti visą teisinę bazę, nes reikės tikrai nemažai peržiūrėti ir keisti, kad palengvintume sąlygas prieinamo būsto plėtrai ir startuoti su savivaldybių pilotiniais projektais. Kalbamės su savivaldybėmis, ieškom savanorių, jų tikrai yra nemažai ir žiūrim, bandom atrinkti skirtingas savivaldybes, kad pritaikytume skirtingus modelius.
Pagal tai, ką parodė studija dėl būsto prieinamumo, savivaldybės buvo sugrupuotos į tam tikras grupes pagal problemos mastą. Tai mes norim atsirinkti kelias savivaldybes, atliepiant studijos rezultatus, kad būtų galima pamodeliuoti skirtingus modelius.
– Į jūsų minimus modelius įeitų ir būsto vystymas viešosios ir privačios partnerystės būdu?
– Taip. Pirmiausia mūsų esminis dalykas – kalbėtis su savivaldybėmis, nes jos geriausiai savo vietose žino problematiką. Labai norim įteisinti municipalinį būstą ir daugiau suteikti kompetencijų savivaldybėms, kad jos galėtų laisviau priimti sprendimus.
Pavyzdžiui, galbūt reguliuoti nuomos kainą plėtojant municipalinį būstą, priimti lengviau sprendimus dėl esamo būsto fondo konvertavimo ar renovavimo ir pritaikymo gyvenamosioms patalpoms. Bet pagrinde tai reikia pradėti nuo teisinės bazės, galbūt ir statybų patį procesą palengvinti, atliepiant būsto prieinamumo, plėtros pagreitinimą. Ir, taip, vienas iš būdų yra ir privataus būsto įtraukimas, labiau norime skatinti viešojo ir privataus sektoriaus partnerystę. Kalbame su vystytojais, ieškome galimų modelių.
– Ministerija pristatė prioritetines būsto prieinamumo priemones, tarp kurių yra ir pasiūlymas didinti nekilnojamojo turto mokestį ne pirmajam būstui kurortuose bei didmiesčiuose. Kokį mokestį jūs matytumėte?
– Mums atlikus studiją, ekspertai kaip vieną iš siūlymų įvardijo, kad tai galėtų būti spekuliacinio būsto reguliavimas, galbūt svarstyti galimybę investiciniam būstui taikyti didesnį nekilnojamojo turto mokestį arba pirkimo-pardavimo sutartims kažkokį registracijos mokestį. Tai čia vienas iš ekspertų pateiktas būdas, bet tai nereiškia, kad mes tai darysime.
Rengiant strategiją ir dirbant darbo grupėje, tariantis su ekspertais žiūrėsime, kiek yra realu, ar tai duos naudą, kurios tikimės. Tai šiuo metu didinti mokesčio nesiruošiame, čia įvardijama tik kaip viena iš priemonių, kuri galbūt irgi prisidėtų sprendžiant būsto prieinamumo problemą. Tai reikės padiskutuoti ir viską įsivertinti.
– Didmiesčiai, ypač Vilnius, labiau susiduria su būsto įperkamumo iššūkiais, naujo būsto pasiūla šiuo metu apskritai yra rekordiniame lygyje. Ar jūs didžiuosiuose miestuose taip pat matytumėte panašias priemones, kaip būtų galima gerinti prieinamumą?
– Didmiesčiuose tų sprendimų yra įvairių. Čia taip pat gali veikti municipalinis būstas, bet didmiesčiuose galima taikyti ir kitas priemones, kaip privataus būsto įtraukimas, viešosios ir privačios partnerystės skatinimas, konversijos taikymas.
Pasiūlos yra, bet municipalinis būstas ir būtų tas būdas, kur savivaldybė galėtų turėti daugiau kompetencijų ir įgaliojimų nustatyti kriterijus, kada suteikiamas būstas, kokioms grupėms, taikyti galbūt mažesnę nuomą asmenims, kuriems reikia būsto, bet negali sau jo leisti.
Domimės ir kitų šalių patirtim, kur, pavyzdžiui, pasirašomos nuomos sutartys lengvatinėmis sąlygomis vos ne iki gyvenimo pabaigos. Suprantam, kad situacija labai skiriasi per Lietuvą, vieno recepto nėra. Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, kurortinėse savivaldybėse, kur kainos irgi labai aukštos, yra vienos problemos, o mažose, pramoninėse savivaldybėse – vėl kita problematika. Ten tiesiog nėra būsto, reikia ieškoti galimybių, kaip pritraukti statytojus arba peržiūrėti būsto fondą.
Todėl ir manom, kad savivaldybės turėtų vaidinti pagrindinį vaidmenį, nes geriausiai žino problematiką. Galim kalbėti apie municipalinį būstą, plėtrą, bet taip pat savivaldybės galėtų prisidėti, pavyzdžiui, sumažinusios žemės nuomos mokestį, sukurdamos infrastruktūrą arba skiriant nemokamai sklypą projektui, kuriame dalis būtų įrengiama būsto savivaldybei.
– Grįžo siūlymas leisti individualius namus – vienbučius ir dvibučius – statyti be leidimo. Kaip jūs vertinate šią idėją?
– Statybos leidimo atsisakymui mes neprieštaraujam, bet reikia įvertinti kompleksiškai. Dabar išduodant statybos leidimą turi parengti projektinius pasiūlymus, juos turi patikrinti savivaldybė ir kitos institucijos, patikrinti, ar viskas gerai, užkirsti kelią kažkokiems neatitikimams ir pažeidimams. Dabar tos dalies neliktų, bet pranešimą apie statybų pradžią, užbaigimą reikėtų pateikti, visi reikalavimai, kurių turi būti laikomasi statant namą, taip pat išlieka. Tik ta viena dalis atkrenta – nereikia mokesčio mokėti, laiko sutaupoma, tačiau tada didesnė atsakomybė jau tenka statytojui, projektuotojui ir ekspertams, kurie rengia išvadą dėl statybos užbaigimo.
Tai ministerijos pozicija – neprieštaraujam, bet reikia sudėti saugiklius, kad tas gyvenamasis namas, kuris bus statomas be leidimo, išlaikytų visus reikalavimus, kurie reikalingi gyvenamosioms patalpoms, ir kad žmonės gyventų saugiuose bei kokybiškuose namuose.
– Norėtųsi pakalbėti šiek tiek apie ministerijai pavaldžias įstaigas. Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentas neseniai pareiškė, kad Nacionalinė žemės tarnyba trukdo savivaldybėms valdyti žemę, įstaigą įvardijo kaip keiksmažodį. Tuo metu merai tarnybą apskritai įvardija kaip pirmąją įstaigą, kuri turėtų būti panaikinta. Kaip jūs vertinate šios tarnybos darbą?
– Man atrodo, kad Aplinkos ministerija yra tokia ministerija, kurią visi kritikuoja ir visi dalina patarimus, ko atsisakyti ir ką daryt. Noriu pasakyt, kad ne ministerija nusprendė perduoti žemę valdyti savivaldybėms. Savivaldybės to siekė tikrai ilgą laiką ir tai buvo priimta jau Seime. Įvyko pirmas reformos etapas, kada savivaldybėms buvo perduotos valdyti miestų ir miestelių teritorijos, o nuo kitų metų – ir kaimiškos teritorijos. Taip, savivaldybės perima žemių valdymą, joms bus daugiau atsakomybių, bet kai buvo priimtas sprendimas įgyvendinti šitą reformą, buvo aiškiai įvardinta, kad kontrolės funkcija turi likti.
Žemės tarnybos niekas naikinti neplanuoja ir kontrolė vis tiek bus – patinka tai savivaldybėms ar ne. Mes šiuo metu atliekame reformos „ex-post“ vertinimą, jo rezultatai bus kitų metų liepą. Vertinimas ir parodys, kas su reforma buvo padaryta gerai, kas buvo padaryta galbūt ne visai gerai. Galbūt išvados parodys, kad gal reikia mažiau kontrolės, numatyti kažkokius palengvinimus. Kai matysime rezultatus, tada žiūrėsime. Bet faktas, kad kontrolė gali būti. Na, o savivaldybės gali įvardyti ir keiksmažodžius, ir kokiais nori žodžiais.
– O kaip jūs apskritai vertinate visų pavaldžių įstaigų darbą? Pavyzdžiui, sostinės meras yra sakęs, kad Statybos inspekcija ieško tik kaip bausti, nekonsultuoja, nepadeda. Šiai įstaigai yra nemažai kritikos. Ar jūs įžvelgiate problemų? Anksčiau sakėte vertinsianti ir poreikį atlikti auditus.
– Aš ir mano komanda dirbame nuo liepos, tai tikrai nėra ilgas laiko tarpas. Bet taip, nusiskundimų girdime, spaudą irgi skaitome, televiziją žiūrime. Žinom ir tuos visus atvejus, kur buvo nusiskundimai Statybos inspekcija, juos nagrinėjam, esant reikalui atliekam auditus. Dabar kaip tik pradedamas auditas Statybos inspekcijoje dėl sprendimų priėmimo kontrolės, norime pažiūrėti, ar tai pavieniai atvejai, kurie nuskambėjo spaudoje, ar tai jau sisteminės klaidos.
Taip pat planuojame artimiausiu metu su komanda apvažiuoti regioninius skyrius, pasiaiškinti, kodėl kartais tuo pačiu klausimu yra priimami skirtingi sprendimai. Tai mes matom, žiūrim, esant reikalui atliekam auditus, kad aiškiai parodytų, identifikuotų problemas. Tai matyt, ką mes sužinojom ir ką mes pamatėm, kaip mes planuojam keisti pavaldžių institucijų veiklą, kitais metais galėsim pasikalbėti, kai turėsime rezultatus.
Be to, jei kalbam apie statybos sektorių, tai šiuo metu vykdom procesų skaitmenizaciją, kada bus suskaitmenizuoti visi statybų procesai, tai irgi palengvins darbą inspektoriams ir bus mažiau daroma klaidų nustatant pažeidimus. (...) Turbūt, nori ar nenori, turės būti išmaniųjų technologijų taikymas, galbūt kažkokių dronų pagalba irgi atlikti stebėjimus, fiksuoti pažeidimus.
O bendra politika yra, kad ta kontrolės funkcija būtų orientuota ne į nubaudimą, bet į konsultaciją, patarimą ir tą geresnį koordinavimą. Jeigu padarei vieną pažeidimą, tu pasitaisai, o jei tai jau sisteminiai pažeidimai, tada jau bausti. O šiaip pereiname sistemos link, kad nebausti, o patarti, konsultuoti ir padėti.
– Kalbant apie statybų procesų skaitmenizaciją, kaip tai atrodytų?
– Darom ir bandom susieti visas erdvines sistemas, kad, jei nori patikrinti, ar dokumentai atitinka sąlygas gauti statybos leidimą, atsidarai, susivedi identifikacinį numerį ir tau viską parodo, kur klaida, kas gerai. Nes dabar yra daug niuansų – ir leidimų išdavimo vilkinimas, kartais nevilkinimas, bet tiesiog užtrunka, visokių atvejų būna. Tai mes einame skaitmenizacijos link. Ministerija pradėjusi darbus ir manom, kad tikrai palengvins procesus visiems rinkos dalyviams.
– Kada jau bus galima tokiomis sistemomis naudotis?
– Kitų metų gegužę bus toks pirminis startas, viešai prieinamas, ir paskui palaipsniui per keletą metų planuojam toliau judėti, nes yra statybos dokumentai, teritorijos. Bet nuo kitų metų gegužės 1-osios startuoja 3D įrankis, kuriuo bus galima tikrinti statybos leidimo dokumentus.
– Kita gana garsiai nuskambėjusi tema yra ministerijos noras pakeisti statinių naudojimo ne pagal paskirtį tvarkos aprašą, kuriuo siekiama įtvirtinti, kad statinyje ar patalpose būtų galima ne pagal paskirtį naudoti mažiau nei 50 proc. viso ploto. Pakeitimai turėjo įsigalioti nuo lapkričio 1 dienos, tačiau Vyriausybė jiems dar nepritarė?
– Dar nėra patvirtinusi, bet apraše kalbama tik apie ekonomines veiklas ir skirta žmonėms, smulkiajam verslui, kurie daro kažkokį smulkų darbelį, kad jiems nereikėtų keisti pastato paskirties, jei, pavyzdžiui, apyrankes gamina namie.
– Taip, bet tiek teisininkai, tiek kiti rinkos dalyviai sako, kad tai vis tiek palies ir loftų įrengimą, gyvenimą juose, nors, kaip ir sakote, aprašo pakeitimais siekiama palengvinti galimybes tik ekonomine veikla užsiimantiems žmonėms ar verslui.
– Tas dokumentas su loftais nesusijęs. Ten kalba eina tik apie ekonomines klases. Aplinkos ministerija nuo pat viso statybos sektoriaus reglamentavimo pradžios sako, kad žmonės turi gyventi gyvenamosiose patalpose. Kas įvyko su loftais – čia aktualiau yra didiesiems miestams. Realiai statinių naudojimo priežiūrą atlieka savivaldybės, tai mes iki to nuskambėjimo spaudoje net neturėjom indikacijų iš savivaldybių, kad būtų nustatyti atvejai, kad žmonės gyvena negyvenamosiose patalpose.
Šitas ekonominių veiklų reglamentavimas kažkodėl buvo sutraktuotas su gyvenimu loftuose, tai noriu pasakyti, kad tas dokumentas yra ne apie tai. Taip, dabar paaiškėjo, kad nemažai žmonių Vilniuje gyvena loftuose – negyvenamosios paskirties patalpose, tačiau mes jų kraustyti iš tų patalpų nesiruošiame, tik rekomenduojame kreiptis į savivaldybę dėl paskirties keitimo.
Mes laikomės tos pozicijos, kad gyventi reikia gyvenamosios paskirties patalpose, nes yra ir saugumo, kokybės reikalavimai, ir užtikrinta infrastruktūra, galų gale, techninė namo priežiūra. O loftai irgi, žinome, yra visokių situacijų, daugumoje jų net neatlikti taršos tyrimai.
– Vilniaus meras, kiti rinkos dalyviai prašė neskubėti su aprašo pakeitimų tvirtinimu, o į viską žiūrėti kompleksiškiau, kartu priimant ir gamybinių pastatų konversijos, loftų įrengimo reglamentavimą.
– Mes šiuos klausimus sprendžiame atskiroje darbo grupėje, joje dalyvauja ir Vilniaus miesto savivaldybė. Kalbam, bendradarbiaujam ir ieškom sprendimų.
– Tai aprašo pakeitimai, kaip ir numatyta, bus teikiami tvirtinti Vyriausybei?
– Taip, jis keliaus į Vyriausybę, bet jis su loftais nėra susijęs.
– Kalbant kita tema, kaip vertinate, ar atliekų krizė Vilniaus regione jau pasibaigė? Kokie reikalingi pokyčiai užkertant kelią tokių situacijų pasikartojimui?
– Situacija daugmaž susitvarkė. Bet ji buvo gera pamoka mums visiems, parodžiusi, kad visgi atliekų tvarkymo sistema yra neatspari krizėms ir reikia ieškoti sprendimų, kaip tokių atvejų išvengti.
Mes šiuo metu reguliariai susitikinėjam su regioniniais atliekų tvarkymo centrais, diskutuojame ir ieškome sprendimų, kaip teisiškai reglamentuoti, kad atsitikus krizei situacija netaptų panaši, kokia buvo Vilniuje – kaupiasi kalnai šiukšlių, nėra kam vežti, o sprendimų ieškome paskutinę minutę.
Ieškom galimybių, kaip reglamentuoti, kad atsitikus krizei, ką daryti, kas atsakingas už atliekų tvarkymą, kokios atsakomybės, kur gal kažkokias papildomas aikšteles įrengti, kur atsitikus krizei būtų galima vežti, nepadarant kenksmingo poveikio aplinkai, gyventojams.
Ir lygiagrečiai ši krizė parodė, kad nors rūšiavimo rezultatai yra neblogi, reikia skatinti dar didesnį rūšiavimą, kad kuo mažiau nerūšiuotų atliekų patektų į mišrų srautą. Ir kitas dalykas – reikia ieškot alternatyvų, negali priklausyt nuo vieno įrenginio ir jam sugedus, ištikus gaisrui, kaupiasi šiukšlės ir niekas jų netvarko. Ir trečias dalykas – deginimas taip pat nėra alternatyva, turim daugiau dėmesio skirti rūšiavimui ir perdirbimui.
– Teisme įstrigo taikos sutartis dėl Maskvos namų Vilniuje griovimo. Kaip jūs vertinate visą procesą?
– Taip, įstrigo. Mes turėjome susitikimus su Vilniaus savivaldybe, planas buvo, kad reikia pasirašyti taikos sutartį tarp bankroto administratoriaus ir Statybos inspekcijos, o savivaldybė mobilizuos statytojus, kurie savo pinigais prisidės prie Maskvos namų griovimo. Ministerija šį variantą palaikė, Statybos inspekcija pateikė pastabas, nes turi būti viskas techniškai sureglamentuota, tvarkingai nugriauta, be nelaimių. Bet taip pat esame numatę planą B, jei visgi nepavyks teisme patvirtinti taikos sutarties, tai bus planas B – Statybos inspekcija skelbia pirkimą.
– Čia jei trečią kartą teismas nepatvirtins sutarties, tada bus pereita prie konkurso?
– Jau du kartai buvo (teikiama sutartis teismui – BNS), jei trečią kartą nepavyks, tada reikės priimti sprendimus, nes negalim turbūt dar metus ar du tvirtinti vien sutartį.
– Ačiū už pokalbį.



