Viešųjų pirkimų tarnybos (VPT) vadovas staiga išsigando. Viešai kalbėti. Kad VPT patiria valstybinių institucijų ir politinių partijų spaudimą.
Kur nepatirs? Jei per viešuosius pirkimus kasmet gali pereiti apie 10 milijardų litų, tarnyba, užtikrinanti milijardinę cirkuliaciją, būtinai bus spaudžiama. Kad milijonais suinteresuotos valstybinės institucijos kuo daugiau sau naudos išsigręžtų. Galų gale, kas pastebės ne ten nuslinkusį milijoną ar kelis tūkstančius, kai vartosi milijardai.
Lygiai prieš dvejus metus „Respublika" inicijavo visų viešųjų pirkimų, visų valstybėje vykdomų ir planuojamų vykdyti projektų peržiūrą. Tačiau viskas iki šiol liko balzganoje terpėje. Tik dabar VPT vadovas tyliai už uždarų durų ištarė: spaudžia mažne visos partijos.
Būtų gerai, jei VPT vadovas skaidriai sakytų su konkrečiomis pavardėmis. Kas ir kada jį spaudė ar spaudžia. O visuomenė šauktų: „Gėda!„ O viešųjų pirkimų dalyviai šauktų: „Baisu, mus žlugdote!“
Bet kai ką nors spaudžia, o spaudžiamasis vaizduoja nespaudžiamą, telieka tik dar labiau jį spustelėti. Sulaukus, kol tyloje persirps. O tada spustelėti. Kaip persirpusią vynuogę po presu. Kad ištrykštų sultys. Kad viešieji pirkimai dar labiau taptų patižę ir paslaptingi. Nubirbintų milijoninius užsakymus Žydrūno Plytniko neįvardytų spaudikų kryptimi. Arba, jei Ž.Plytnikas bus principingas, jį paprasčiausiai pakeis. Į labiau pritaikomą. Tam tikram sociumui.
Apie tai, kad Viešųjų pirkimų tarnyba patiria spaudimą, reikia ne tylėti ir ne šnabždėti, o pranešinėti teisėsaugai. Visus atvejus. Taip atbaidyti norinčius neteisėtai pasišildyti, kad daugiau nenorėtų. Bent mėnesį. Nes norėtojai labai gajūs. Po mėnesio vėl atsigaus. Ypač per ekonominę krizę. Kai reikia kaip nors išgyventi. Kai firmos grumiasi dėl užsakymų be konkursų.
Iš esmės viešieji pirkimai yra nevieši. Tik visuomenė naiviai užkimba už žodžio „viešas". Koks gali būti viešumas, jei pirkimuose dalyvauja dešimtys asmenų? Kuo daugiau asmenų, tuo daugiau šansų, jog vienas ar du bus korumpuoti. Taip sakant, arba duos, arba paims. Arba iš anksto išplepės konkurso reikalavimus. Kad proteguojamasis prisiderintų. Retas Lietuvoje dar tiki iliuzija, jog dešimtys asmenų, gavę progą praturtėti, tą progą praleis. Kad paskui iš nevilties prasiskeltų nuosavą kaktą. Retas Lietuvoje tiki, kad žmonės, galintys paskirstyti saviškiams milijonus, jokių būdu neskirstys. Verčiau sugiedos valstybinį himną ar poteriaus su rožiniu.
O kodėl žmonės netiki? Nes žemėtvarkininkai, vykdę Lietuvos žemės reformą, tikrai nepoteriavo su rožiniu. Prisičiupo saviškiams sklypų, kiek tik pajėgė. Kiti grobė net ne pagal jėgas. Nekaltumo prezumpcija saugo ir patrūkusius, ir vis dar dirbančius.
Jei viešai neįvardijamos partijos ir valstybinės institucijos spaudžia Ž.Plytniką, vadinasi, ir prie Viešųjų pirkimų tarnybos tokie patys veikėjai lenda. Panašiai kaip prie žemių. Tie patys normalūs piliečiai. Ieškantys progų pasigadinti. Kyla klausimas, ar viešųjų pirkimų mechanizmas iš viso pasiteisina, jei gadina normalius piliečius?
redakcijos skiltis
