Dabar išsilaisvinę iš sovietmečio gniaužtų, istorikas liudija, kad tuo laikotarpiu atlyginimų dydį labiau lėmė darbovietė ir premijų sistema nei pats darbas.
„Algos priklausė nuo to, kur dirbi, ne tiek labai nuo konkretaus darbo. Jeigu dirbi naujoje įmonėje, yra tikimybė, kad algos bus didesnės.
Taip pat, sovietmečiu egzistavo pagrindinė alga, bet labai nemažą dalį sudarė vadinamos premijos, kurios galėjo būti kas ketverius, kas trejus mėnesius.
Po to egzistavo metinės, penkmečio, mėnesinės algos ir taip toliau. Tai labai galėjo daryti įtakos pajamų gavimui“, – įvertino padėtį tuo metu jis.
Aspektai, kurie lėmė algų skirtumus sovietmečiu
Kaip teigė ekspertas, nors atlyginimai buvo panašūs, regioniniai skirtumai lėmė skirtingą uždarbį ir kainas.
„Apskritai, daugiau, mažiau, buvo nustatyti vienodi atlyginimai. Tiesa, pati sovietų sąjunga buvo į dvi kainų zonas padalinta.
Tai, ką pasakysiu, galbūt daugiau galioja sovietų sajungos šiaurinei daliai, tai Lietuvai gal ne taip aktualu buvo: bet už tą patį darbą, link Sibiro ar link Arkties, žmonės gaudavo pusantro karto daugiau. Tiesa, ir kainos [išlaidoms] ten buvo didesnės“, – pastebėjo jis.
K. Antanaičio teigimu, kaimo darbuotojų pajamos buvo sudėtingai vertinamos dėl papildomų neoficialių šaltinių, tačiau jų socialinės garantijos buvo labai menkos.
„Dar egzistavo viena ypatybė, kada kolūkiečiai ar tarybinių ūkių darbuotojai buvo kaip visai atskira kategorija. Jų algos buvo labai žemos, o iš pagalbinio ūkio pajamos palyginamos su miesto gyventojų.
Bet kai, galų gale, įvedė pensijų mokėjimą, tarybinių ūkių darbuotojai galėjo gauti 15–18 rublių per mėnesį. Pagal perkamąją galią tai būtų maždaug apie penkis dabartinius eurus“, – pabrėžė pašnekovas.
Kaip teigė istorikas, realią pinigų vertę smarkiai mažino infliacija ir nuolatinis prekių trūkumas.
„Aišku, su visokiom bėdom [buvo susiduriama], žiūrint koks laikotarpis: ar 1964, ar 1984, nes vis tiek infliacija buvo, augo, ir dar masinio deficito sąlygomis.
Kas iš to, kad mėsa pigi, jeigu jos negali nusipirkti, o turguje ji tris-keturis kartus brangesnė negu parduotuvėje. Tai buvo iškraipytų kainų pasaulis“, – sakė jis.
Skurdo riba – 70 rublių, kurių vis tiek neuždirbdavo
Net ir oficialiai nustatyta minimali alga dažnai nebuvo pasiekiama daugeliui gyventojų.
„Patys sovietų ekonomistai paskaičiavo, kad minimali alga, kaip skurdo riba, yra 70 rublių. Bet toli gražu ne visi gyventojai tuos 70 rublių uždirbdavo.
Buvo respublikų, pavyzdžiui, Turkmėnistanas, kuriame vos ne 40 procentų gyventojų tokių pajamų neturėjo.
Buvo kategorijos, kurioms tarsi suvokta, kad galbūt ir nereikia – studentai, sakykime, gaudavo stipendijas, kurios buvo mažesnės, 40–50 rublių“, – dalijosi istorikas.
Kaip K. Antanaitis kalbėjo, nemaža dalis visuomenės gyveno su labai ribotomis pajamomis, o vidutinė alga laikyta gana kuklia.
„Taip pat ir mokėjimai už invalidumą, aukštesnių kategorijų asmenims su negalia, buvo gana menki. Buvo ir visa eilė darbų, ypač aptarnavimo sferoje, kur atlyginimai balansavo ties 70–80 rublių riba.
Jeigu sveikas žmogus dirbo normalioje, pastovioje darbovietėje, visuomenėje nusistovėjęs standartas buvo apie 120 rublių.
Tai buvo suvokiama kaip gera alga, ypač baigus aukštąją mokyklą, nors, pavyzdžiui, mokytojai ar medicinos seselės galėjo tiek ir negauti“, – atkreipė dėmesį pašnekovas.
Pasak VDU istoriko, nors skaičiais atlyginimai gali atrodyti panašūs į šiandieninius, reali perkamoji galia ir prekių prieinamumas buvo daug prastesni.
„Sunku, aišku, lyginti su šiais laikais [atlyginimus] – padauginus iš maždaug penkių, išeitų apie 600–700 eurų, bet egzistavo sovietiniai ypatumai: jei norėdavai kažką ypatingesnio įsigyti, mokėdavai labai daug.
Pramonės produkcija buvo gerokai brangesnė, maisto kainos dirbtinai mažintos, bet kokybė prasta, klestėjo juodoji rinka. Tad orientacinė riba buvo 70 rublių, gera alga – apie 120, o labai gera – apie 200–220 rublių“, – teigė jis.
Masinės vagystės ir šešėlinė ekonomika
Oficialios pajamos, K. Antanaičio nuomone, dažnai neatspindėjo tikrosios finansinės padėties dėl plačiai paplitusios šešėlinės ekonomikos.
„Vėlgi, atlyginimai sovietmečius buvo suteikiami „ant popieriaus“. Masinių vagysčių, grobstymo ir įvairių kombinacijų sąlygomis tai dažnai būdavo tik priedas prie realių pajamų. Šešėlinė ekonomika buvo milžiniška, nepalyginama su šiais laikais, ir tai stipriai iškraipė pinigų vertę.
Bendrai paėmus, Lietuvos algos buvo vienos žemiausių sovietmečius, bet santaupos – vienos didžiausių. Tai savotiškas paradoksas, atspindėjęs ir lietuvių verslumą, ir įvairias papildomas veiklas“, – įvertino istorikas.
Pasak eksperto, dėl prekių trūkumo pinigai dažnai prarasdavo savo vertę, o svarbiausiu veiksniu tapdavo pažintys.
„Susiklostė vadinamoji „paslaugų už paslaugą“ sistema. Gyvenimo kokybė labai priklausė nuo pažinčių: jei turi pažįstamų parduotuvėse, pas gydytojus, meistrus – gali apsirūpinti.
Turėdamas pinigų vien eilėje stovint dažnai nieko negausi. Kita pinigų funkcija – kaupimas. Ši funkcija irgi buvo ribota.
Nors taupymo sistema egzistavo, infliacija ir prekių trūkumas reiškė, kad žmonės arba gyveno nuo algos iki algos, arba turėjo pinigų, bet nežinojo, kur juos išleisti, nes viskam reikėjo laukti eilėse“, – pateikė vertinimą jis.
Pabaigai, kaip pastebėjo K. Antanaitis, ilgainiui pinigai vis labiau prarado vertę ir neatliko pilnavertės kaupimo funkcijos.
„Pinigai sovietmečiu labiau atliko mainų funkciją. O dar įvertinus tai, kad nuo maždaug 1986 metų valstybė pradėjo aktyviai spausdinti pinigus, tos santaupos, galų gale, daug džiaugsmo neatnešė“, – apie sovietmečio algų ir kainų ypatumus pareiškė istorikas.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
