Dešinioji A. Kubiliaus vyriausybė pasirinko „naują seną“ būdą, kaip pagerinti nedarbo situaciją Lietuvoje. Užuot kovojus su nedarbu pradedama kovoti su bedarbiais. Iš pastarųjų sąrašo nutarta išbraukti tuos, kurie turi nors kiek įregistruotos žemės ir tuos, kurie laiku neatvyko į eilinę perregistravimo procedūrą arba 3 kartus iš eilės neatsiliepė į darbo biržos klerkų telefoninius skambučius.
Taigi, oficialiai įregistruotų bedarbių skaičius turėtų ženkliai sumažėti. Europos Sąjungos biurokratams bus galima raportuoti apie antikrizinių priemonių efektyvumą ir pagerėjusią darbo rinkos situaciją mūsų krašte.
Mes siūlome dar patobulinti šią „antikrizinę praktiką“ ir tuo pačiu žymiai pagerinti visą šalies demografinę situaciją. Pavyzdžiui, siūlome emigravusiais laikyti tik tuos asmenis, kurie ne mažiau kaip 3 kartus metų bėgyje deklaravo savo išvykimą iš šalies...
Žinoma, racionalizuoti bedarbių apskaitą, kaip ir visą socialinę-ekonominę sferą, yra sveikintinas dalykas. Bet tai turi vykti greta realių ir apčiuopiamų antikrizinių veiksmų, kurių, deja, kol kas nematyti.
Tik tokiais „popieriniais“ būdais kovojant su krizės padariniais mūsų šalis įgauna vis ryškesnius valstybinio neįgalumo pažymius. Šioks toks ekonomikos pagyvėjimas bei teigiama BVP statistika vyksta tik eksporto ir taupymo dėka. O tai reiškia, kad šalies ekonomika tampa visiškai priklausoma nuo užsienio kapitalo ir savo piliečių nuskurdinimo. Įvairūs analitikai prognozuoja, kad einant tokiu keliu tik 2015-2017 metais bus atstatytas prieškrizinis ekonominis lygis. O ir toliau stabilus vystymasis nėra garantuotas.
O kur dar socialinio teisingumo problemos? Žmogus yra socialinė būtybė, jam ne tik svarbu, kiek jis uždirba ar koks jo turtas, jam lygiai taip pat svarbu, kiek jis uždirba palyginus su kitais žmonėmis. Lietuvoje taupoma pačių vargingiausiųjų sąskaita. Per šią krizę turtingieji tapo dar turtingesni, kai tuo tarpu, paprasti žmonės dar daugiau nuskurdo.
Visa tai byloja apie ypač neveiksmingą ir nevykusį Lietuvos ekonomikos modelį, jo antisocialinę ir antiliaudinę prigimtį.
Krizės pagrindiniai kaltininkai – tai visi šio ekonominio modelio kūrėjai ir „stūmėjai“ bei visos politinės struktūros (nuo prezidentinių iki partinių, įskaitant ir įvairius ekspertus, patarėjus, padėjėjus ir t.t.), kurie sudarė palankią įstatyminę bei politinę dirvą spekuliacinio finansinio kapitalo hegemonijai.
Socialistinio Liaudies Fronto nuomone tam, kad nors iš dalies realiai pagerinti nedarbo situaciją, valstybė pirmiausia privalo imtis reguliuotojo vaidmens darbdavio ir darbuotojo santykiuose. Darbdavys, ketinantis pasinaudoti valstybinės Darbo Biržos paslaugomis, privalėtų nurodyti išsamią informaciją apie siūlomą darbą, o pasirašant darbo sutartį su nauju darbuotoju joje numatyti visas tas sąlygas, kurias jis nurodė darbuotojo paieškos skelbime.
Jei darbdavys nevykdo savo įsipareigojimų, tai darbuotojas turėtų teisę nutraukti darbo santykius, išmokant jam atitinkamą kompensaciją. Darbuotojas yra silpniausias iš įmonės kreditorių, todėl privalu keisti atsiskaitymų prioritetus įmonės bankroto atveju, suteikiant pirmenybę samdomiems darbuotojams gauti tai, kas jiems priklauso. Pradėti taikyti asmeninę įmonių savininkų ir valdytojų atsakomybę dėl įmonės bankroto ir prireikus nukreipti išieškojimą į asmeninį savininko ar valdytojo turtą. Prastai ūkininkavusiems vadovams apriboti galimybes steigti naujas įmones.
