Jungtinės Tautos kovo 21-ąją paskelbė rasinės diskriminacijos panaikinimo diena. Taip buvo prisimintos 1960 m. Pietų Afrikoje vykusios taikios demonstracijos prieš apartheidą dalyvių žudynės. Europa atsakingai vertina rasizmo problemos keliamą grėsmę demokratijai, todėl Kovo 18-27 dienomis visose Europos šalyse organizuojami renginiai prieš rasizmą, pasisakoma už lygias galimybes visų rasių žmonėms. Žmogaus teisės ir nediskriminavimo principas – oficialiai pripažintos vertybės Europoje, tačiau jos turi būti suprastos ir kiekvieno europiečio, tame tarpe ir Lietuvos piliečių.
Šiandien, vykstant pasaulio globalizacijai, tampa akivaizdu, kad visos rasės ir tautos turi savo unikalių bruožų, praturtinančių pasaulį kultūrine įvairove. Akivaizdu, kad talentingi, kūrybingi žmonės priklauso įvairioms tautoms, rasėms, išpažįsta skirtingas religijas. Tačiau šiandien rasinė ir tautinė neapykanta vis dar gyva ir įgauna naujas formas. Tokia neapykanta galimai kyla dėl didėjančios konkurencijos bei neužtikrintumo dėl savo ateities. Nepagarba kitam kalba apie asmens ribotumą, nepilnavertiškumą, baimę būti neįvertintam ar pažemintam pačiam.
Rasizmas ir tautinė neapykanta daugelyje šalių gyvuojantis reiškinys. Tačiau rasizmo proveržiai įvairiose šalyse gali turėti skirtingas priežastis. Dažniausiai rasistines apraiškas skatina išplitę stereotipai, kad kitos rasės atstovai turi būti parazituojantys asmenys, kurie nesilaiko visuomenės normų, patys visuomenei nieko neduoda, o vien tik reikalauja. Gal toks požiūris ir išstumia kitokius visuomenės narius į atskirtį ir verčia elgtis nepaisant visuomenės intereso? Etninių tyrimų centro duomenimis, Lietuvoje nemėgiami tiek romai, tiek čečėnai, musulmonai ar pabėgėliai iš kitų, karo siaubiamų, šalių. Smurtas ir agresija kelia nerimą visose gyvenimo srityse, net šeimose. Taigi pagrindinis uždavinys šiandien – išsigydyti iš nepilnavertiškumo komplekso, kuris pasireiškia siekiu pažeminti ar „nugalėti” kitokį. Rasinė neapykanta taip pat yra ne kas kita, o dar vienas būdas, kaip save tapatinti su „aukštesne“ ar „vertesne žmogaus vardo“, klase. Tačiau derėtų tinkamai įvertinti būtent rasizmo apraiškų keliamą pavojų demokratijai. Kitos rasės ar tautos niekinimu dažnai spekuliuojama politinėse kovose. Rasizmo idėjos yra ypač patrauklios kompleksuotiems radikalams, kurie sėkmingai pritraukia pasiklydusių vertybėse, netikrų dėl ateities asmenų dėmesį. Kuo gali baigtis tokios manipuliacijos? Istorinės pamokos akivaizdžios – rasizmas davė pagrindą hitlerizmui, neapykantai tarp tautų, karams ir genocidui. Todėl svarbu atpažinti rasizmą ir tinkamai jį įvertinti.
Mūsų Konstitucija įtvirtina visų asmenų lygybę. Tačiau rasistinių idėjų skleidėjai akiplėšiškai spekuliuoja teise į žodžio laisvę. Šiuo atveju svarbus 2010 m. kovo 2 – osios dienos Lietuvos Aukščiausiojo teismo pasisakymas krašto apsaugos savanorės, sumušusios juodaodę dainininkę Bernin, byloje. Teismas pasakė, kad naudojimasis konstitucinėmis teisėmis vakarų demokratijos tradicijomis grindžiamoje visuomenėje yra neatsiejamas nuo pareigos gerbti kitą asmenį ar socialinę grupę.
Rasizmui negailestingi Lietuvos Respublikos įstatymai ir tarptautiniai įsipareigojimai. Išliekanti problema nepakankamai aktyvi visuomenės pozicija. Visuomenės požiūrio formavimui pasitarnauja neišprususių asmenų naudojimasis internetine erdve ir iškreiptas laisvo žodžio suvokimas, internetiniuose komentaruose demonstruojant savo agresiją. Mūsų pastangos priešintis rasizmui, antisemitizmui ar kitokiai neapykantai turėtų apimti nuoseklų teisės aktų, įgyvendinimą, ypač akcentuojant nuostatas prieš neapykantos ir diskriminacijos kurstymą viešose vietose, taip pat ir elektroninėje erdvėje. Tačiau reikia vengti ir neadekvatus problemos eskalavimo, nes tai gali prisidėti prie rasinės ar kitokios neapykantos skatinimo. Rasizmo ir neapykantos kurstymas nuolat turi būti naikinamas intelektualaus dialogo ir kultūrų pažinimo keliu.
Tolerancija kitokiai rasei, tautybei ar tikėjimui – išprususio, kūrybingo, intelektualaus, drąsaus žmogaus bruožas. Tokių žmonių visuomenė – Lietuvos, o taip pat ir visos Europos siekiamybė. Tolerancija – mūsų vidinės kultūros dalis, kuri ir yra viena kertinių prielaidų kurti pažangią, patrauklią pasauliui Lietuvą. Nesutarianti, neapykanta pulsuojanti tauta ar visuomenė neturi ateities ir yra pasmerkta susinaikinimui. Prieš 20 metų mūsų tauta nepabūgo beginklė stoti prieš totalitarinio rėžimo pasiųstus tankus ir taip pasisakė išpažįstanti demokratines vertybes. Tačiau šias vertybes puoselėti ir jomis gyventi kiekvieną dieną yra nemažiau svarbus uždavinys.
Arminas Lydeka yra Liberalų ir centro sąjungos frakcijos narys, Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas
