Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota
× Pranešti klaidą
kvailiai zeme parduoti isako europa ir ta reikes daryti o jus galyte issilieti keikdami rusus to runkeliams pilnai uztenka
Velykų salos paslaptis - Kulakauskas.
Tai, kad rusai inicijavo si referenduma turi susimastyti Latvijos, Lietuvos ir Estijos saugumo tarnybos, politikai, FNTT ir kitas teisesaugos stukturas. Rusu partijos finansuojamos is SVR - Russijos uzsienio zvalgybos pinigu (tai net durniui aisku). Is kokiu pinigu gyvena bedarbis Paleckiukas ir tt..... Bedantis VSD atsibuskit....
skelbkime referenduma neparduoti zemes uzsienieciams ,politikai ,nemiegokite,palaikysime
O mes turime parengti referenduma ir uždrausti pardavineti Lietuvos žemę!
rusai neturi pasu ir negali balsuoti...
"Braliukai" latviai gan gerai suvokė šio referendumo pavojų, galėjusį lemti, kad ši tauta, o palaipsniui ir visa valstybė vėl galėjo ištirpti Rytų imperijos erdvėje. Rezultatai rodo, kad net ir kai kurie Latvijos rusai nenorėjo tokios perspektyvos vėl atsidurti putiniškame "sojūze". Tokie rusai gal jau nesijaučia kolonistais. Kai kurie pramokę latvių kalbos pagrindus ir susipažinę su Latvijos istorija gal jau yra tapę Latvijos piliečiais ir tuo teisėtai didžiuojasi.
Pasaulyje vargu ar gali būti bent viena valstybė, kurioje visi gyventojai kalbėtų tik viena kalba. Darbartinė tautinė integracija yra taip plačiai paplitusi, kad kai kur tautinių mažumų atstovai turi savo kalboms valstybinį statusą. Tai nėra kažkoks iš anksto apibrėžtas blogis. Viską lemia konkrečios aplinkybės. Latvijos specifika yra tokia, kad Rytų imperinė galybė gviešiasi į šį Baltijos pakrantės lopinėlį visomis, dažniausiai neteisinėmis priemonėmis. Valstybinė rusų kalba tokioms jėgoms būtų papildomas vandens kibiras ant imperinio malūno rato.
Kas sekė tautinį procesą pas kaimynus, galėjo pastebėti koks atkaklus surusinimo procesas vyko iki valstybė atgavo savo nepriklausomybę. Rygoje rusakalbiai buvo įgiję netgi daugumą. Klausiau: "O kur latviai pasidėjo?". Man buvo paaiškinta, kad susidarė gan slogi kalbinė aplinka, kurioje latviai buvo verste verčiami bendrauti rusiškai, jei kurioje nors aplinkoje buvo bent vienas rusakalbis. Tą matydami latviai statėsi namus Rygos užmiestyje, kur sudarė ryškią daugumą ir ten jautėsi esą saugesni.
Situacija, kai dviems kalboms teko sugyventi kartu turėjo ir kai kurių teigiamų aspektų. Manau, kad latviai dėl to išmoko gan tvirtai saugoti ir gerbti savo gimtąją kalbą ir sugebėjo rasti prasmingą ir lankstų dialogą su atvykėliais. Todėl tiesmukiškos tautinės neapykantos proveržių buvo netgi mažiau, negu to norėjo aršiausi penktakolonininkai.
Tose šalyse, kur tautinės priešpriešos yra jau gerokai sunykę, būna visaip. Kaip ryškiausią pavyzdį paminėsiu Šveicariją, kur yra net keturios valstybinės kalbos. Vokiškai kalbančių 63,7 prioc., Prancūziškai 20, 4proc, itališkai 6,5 proc..Pagerbiant senosios vietinės retoromanų kalbos atstovus (0,5 proc.) jų kalba taip pat turi valstybinės kalbos statusą. Tokių teisių neturi serbų, albanų, portugalų, ispanų, anglų, turkų kalbomis kalbantys.
Lietuvoje didžiausias kalbos įteisinimo pretenzijas turi netgi ne rusai lenkai, kurie dažnai susikalba keistu kalbų mišiniu. Problema ta, kad jie kalbą naudoja kaip ginklą prieš Lietuvos valstybingumą ir yra susiję su Rusijos imperijos užmačiomis ar Lenkijos šovinistinėmis nuotaikomis. Kurios, deja, kartais prasiskverbia į dienos šviesą netgi aukštu politiniu lygiu.
Verta pasveikinti Latviją, kuri lengvai peržengė dar vieną, dirbtinai imperinių jėgų sukurptą slenkstį. Manau, kad tai dar labiau suvienys tris šalis - seses, kartu stovėjusias Baltijos kelyje .
Pasaulyje vargu ar gali būti bent viena valstybė, kurioje visi gyventojai kalbėtų tik viena kalba. Darbartinė tautinė integracija yra taip plačiai paplitusi, kad kai kur tautinių mažumų atstovai turi savo kalboms valstybinį statusą. Tai nėra kažkoks iš anksto apibrėžtas blogis. Viską lemia konkrečios aplinkybės. Latvijos specifika yra tokia, kad Rytų imperinė galybė gviešiasi į šį Baltijos pakrantės lopinėlį visomis, dažniausiai neteisinėmis priemonėmis. Valstybinė rusų kalba tokioms jėgoms būtų papildomas vandens kibiras ant imperinio malūno rato.
Kas sekė tautinį procesą pas kaimynus, galėjo pastebėti koks atkaklus surusinimo procesas vyko iki valstybė atgavo savo nepriklausomybę. Rygoje rusakalbiai buvo įgiję netgi daugumą. Klausiau: "O kur latviai pasidėjo?". Man buvo paaiškinta, kad susidarė gan slogi kalbinė aplinka, kurioje latviai buvo verste verčiami bendrauti rusiškai, jei kurioje nors aplinkoje buvo bent vienas rusakalbis. Tą matydami latviai statėsi namus Rygos užmiestyje, kur sudarė ryškią daugumą ir ten jautėsi esą saugesni.
Situacija, kai dviems kalboms teko sugyventi kartu turėjo ir kai kurių teigiamų aspektų. Manau, kad latviai dėl to išmoko gan tvirtai saugoti ir gerbti savo gimtąją kalbą ir sugebėjo rasti prasmingą ir lankstų dialogą su atvykėliais. Todėl tiesmukiškos tautinės neapykantos proveržių buvo netgi mažiau, negu to norėjo aršiausi penktakolonininkai.
Tose šalyse, kur tautinės priešpriešos yra jau gerokai sunykę, būna visaip. Kaip ryškiausią pavyzdį paminėsiu Šveicariją, kur yra net keturios valstybinės kalbos. Vokiškai kalbančių 63,7 prioc., Prancūziškai 20, 4proc, itališkai 6,5 proc..Pagerbiant senosios vietinės retoromanų kalbos atstovus (0,5 proc.) jų kalba taip pat turi valstybinės kalbos statusą. Tokių teisių neturi serbų, albanų, portugalų, ispanų, anglų, turkų kalbomis kalbantys.
Lietuvoje didžiausias kalbos įteisinimo pretenzijas turi netgi ne rusai lenkai, kurie dažnai susikalba keistu kalbų mišiniu. Problema ta, kad jie kalbą naudoja kaip ginklą prieš Lietuvos valstybingumą ir yra susiję su Rusijos imperijos užmačiomis ar Lenkijos šovinistinėmis nuotaikomis. Kurios, deja, kartais prasiskverbia į dienos šviesą netgi aukštu politiniu lygiu.
Verta pasveikinti Latviją, kuri lengvai peržengė dar vieną, dirbtinai imperinių jėgų sukurptą slenkstį. Manau, kad tai dar labiau suvienys tris šalis - seses, kartu stovėjusias Baltijos kelyje .
A. Kulakauskas: Latvijos referendumo analogas Lietuvoje nepasikartos