Valstybines šventes, o kartu ir nedarbo dienas, kiekvienas pažymi savaip – miestų erdvėse vykstančiuose renginiuose, namuose prie televizoriaus ar išvykus į sodybą. Istorikai skirtingai žiūri į reikalingumą visas su Lietuvos valstybingumu susijusias šventes skelbti nedarbo: vieni mano, kad kelios šventės pažemina patį šventiškumą, tuo metu kiti įsitikinę, kad jų nėra per daug, o tikrosios šventės yra tada, kai nustojama aiškintis, ką jos reiškia.
Ištirpsta valstybingumo šventimas?
Minint su Lietuvos valstybingumu susijusias šventes – Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją ir Liepos 6-ąją – šalyje skelbiamos nedarbo dienos. Kaip sako Seimo narys, istorikas Arvydas Anušauskas, valstybinės šventės turi likti nedarbo, tam esą jos ir yra šventės.
„Priešingu atveju jos būtų tiesiog dienos, kurias mes prisimename dirbdami. Manau, kad žmonės turi ilsėtis ne tik savaitgaliais, valstybinės šventės skirtos tam, kad žmonės prisimintų praeitį, savo istoriją, prisimintų pagaliau savo tėvus ir senelius, kurie dalyvavo kai ką kuriant, o tai yra bendra valstybė“, – atsakė A. Anušauskas.
Tuo metu kitas istorikas Algirdas Jakubčionis sutinka, kad švenčių niekada nebūna per daug, bet kartu priduria, kad pirmiausia reikėtų švęsti Vasario 16-ąją, nes ji esą tikriausia valstybės šventė.
„O visos kitos, nežinau, gal jos yra minėtinos, gal jas reikia prisiminti, manau, kad kelios šventės šiek tiek pažemina patį šventiškumą. Vienos dienos akcentas būtų geresnis, ir tai būtų Vasario 16-oji.
Visi žino Prancūzijos šventę – Bastilijos paėmimo dieną, visi žino Amerikos Nepriklausomybės dieną, tai gal vienos dienos turėjimas padarytų ir didesnį pasididžiavimą Lietuva“, – svarsto istorikas.
E. Aleksandravičius: viskas yra prigiję
Tuo metu istorikas Egidijus Aleksandravičius teigia ne kartą rašęs šiais klausimais tekstą ar proginį pranešimą.
„Man atrodo, kad viskas yra prigiję. Dieve duok, kad žmonės džiaugtųsi ir švęstų. Bet jeigu jie jaučiasi blogai ir patys nenori kaltinti savęs už netikusias karjeras, tai visada suras, kaip kaltinti bendruosius idealus, valdžias. Galbūt tikrosios šventės tada, kai nustojama nuolat aiškintis, ką jos turi reikšti ir reiškia“, – sako istorikas.
Iš viso šalyje minimos šios valstybinės šventės: Naujųjų metų diena; Lietuvos valstybės atkūrimo diena; Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena; Šv. Velykos; Tarptautinė darbo diena; Motinos diena; Tėvo diena; Rasos ir Joninių diena; Valstybės (Karaliaus Mindaugo karūnavimo); Žolinė (Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų diena); Visų Šventųjų diena (Vėlinės); Kūčios; Šv. Kalėdos.
V. Radžiūnas
