Vytautas Radžvilas
2010.04.30 07:59
G. Savickio / ELTA nuotr.

G. Savickio / ELTA nuotr.

Nuo praėjusių metų vidurio pradėjo ryškėti pirmieji didelių pokyčių Lietuvos užsienio politikoje požymiai. Būtų klaidinga sieti juos vien su tik ką įvykusiais šalies prezidento rinkimais. Šių pokyčių mastą ir prasmę galima deramai įvertinti tik suvokiant Europos Sąjungos (ES) užsienio politikoje vykstančias tektonines slinktis, nes minėti pokyčiai tėra jų atgarsis.

ES užsienio politikos euroatlantinio ir euroazijinio vektorių pusiausvyra vis labiau kliba. Jos irimą spartina toks svarbus veiksnys, kaip gilėjanti ES integracija, kurios dar viena pakopa, netgi kokybiniu lūžiu, tapo visų valstybių ratifikuota Lisabonos sutartis. Jos priėmimas yra dar vienas akstinas toliau traukyti Europos ryšius su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis (JAV) ir atsikratyti jos globos.

Suprantama, tai neįvyks akimirksniu. ES vis dar esama politikų ir politinių jėgų, kurie nori ir deda pastangas išsaugoti euroatlantinę vienybę ar bent jau atitolinti jos griūtį. Mėginama pertvarkyti NATO ir surasti jai naują vietą bei vaidmenį po Šaltojo karo pabaigos pasikeitusiame pasaulyje. Tačiau akyse augančios ES didvalstybių ambicijos sparčiai tirpdo galimybes ir viltis ilgesniam laikui sustabdyti euroatlantinės erdvės eižėjimą. Todėl bent jau artimiausioje ateityje antiamerikietiška ES užsienio politikos kryptis turėtų tik stiprėti.

REKLAMA

Minėtos geopolitinės ambicijos ir jų žadinamos antiamerikietiškos nuostatos yra Lietuvos užsienio politikos problema, o tiksliau – skaudulys nuo pirmųjų šalies narystės ES dienų. ES galiūnės iš principo nepalankiai žvelgia net į menkiausias mažesniųjų Sąjungos narių, o ypač Baltijos valstybių, savarankiškumo užsienio politikos srityje apraiškas.

Šis nepalankumas turi senas istorines šaknis, taigi nėra vien atsitiktinės ir trumpalaikės geopolitinės konjunktūros nulemtas požiūris. Ypač atvirai ir drastiškai jį demonstruoja Prancūzija – vis dar neabejotina politinė ES lyderė. Santykius su Baltijos valstybėmis ji iki pat šių dienų grindžia menkai slepiama ir ne kartą atvirai prasiveržusia nuostata, kad pats šių valstybių atsiradimas po Pirmojo pasaulinio yra apgailėtina istorinė klaida, o jų egzistavimas – kažkoks geopolitinis nesusipratimas.

Prancūzijos prezidento F.Mitterand'o parodytas neįtikėtinas „supratingumas“, kai jis „užjautė“ 1991 m. sausio 13-ąją „priverstą“ žudyti Lietuvos nepriklausomybės gynėjus M.Gorbačiovą, nebuvo dėl „aukštesnių tikslų“ sugebėjusio numarinti savo sąžinę politiko asmeninė nuomonė. Lygiai kaip ir plataus atgarsio sulaukusi jo įpėdinio frazė, kad Lietuva praleido gerą progą patylėti, nebuvo atsitiktinai išsprūdęs neapdairus žodis.

Tokie vis pasikartojantys “La grande nation" vadovų poelgiai iš tikrųjų atspindi tikrąjį – niekinantį ir priešišką – požiūrį į Baltijos valstybes ir jų nepriklausomybę. Jie yra logiška dar tarpukariu vykdytos šioms šalims nepalankios Prancūzijos politikos išraiška.

REKLAMA

Tapusios ES nare Lietuvos pastangos vykdyti nors šiek tiek savarankišką užsienio politiką laviruojant tarp ES ir JAV visada erzino Senosios Europos sostines. Tačiau ratifikavus Lisabonos sutartį jos pradėjo atrodyti apskritai nepakenčiamos. Sukūrus ES užsienio reikalų vadovo postą buvo žengtas lemiamas žingsnis iš principo, t.y. juridiškai, įtvirtinant bendrą Sąjungos užsienio politiką, perspektyvoje nepaliekančią vietos nors kiek nepriklausomai ir savarankiškesnei atskirų valstybių, ypač mažesniųjų, užsienio politikai.

Ar kada nors tokia bendra užsienio politika iš tiesų atsiras – atskiras klausimas. Tačiau jau dabar sutartis sustiprino didžiųjų ES valstybių, pirmiausia Prancūzijos ir Vokietijos, pretenzijas faktiškai vadovauti Sąjungos užsienio politikai – savo nuožiūra brėžti jos gaires ir nevaržomai siekti savo tikslų dangstantis visos bendrijos vardu.

Pagrindinė šių dviejų įtakingiausių ES šalių užsienio politikos kryptis seniai aiški. Ji galutinai išryškėjo dar 2003 m., kai ES ir Rusijos viršūnių susitikime buvo priimta ir pradėta įgyvendinti Prancūzijos ir Vokietijos politinių viršūnių sumanyta „keturių bendrų erdvių“ idėja. Jos esmė – visapusiškas ir kuo glaudesnis ES suartėjimas su Rusija, turintis peraugti į ilgalaikę strateginę partnerystę. O svajonės šį tikslą net pranoksta, nes jų viršūnė – iš šios partnerystės galinčio kilti vieningo eurazijinio geopolitinio darinio vizija.

Žvelgiant iš jos perspektyvos gerai matyti, kad prancūzų karo laivo pardavimas Rusijai nėra paprastas „techninis“ reikalas, kaip mėgina aiškinti siekiantys šio sandėrio reikšmę sumenkinti Lietuvos politikai. Kur kas panašiau, kad šis sandėris yra vienas pirmųjų besimezgančios tikros politinės ir karinės ES–Rusijos sąjungos daigų ir ją pranašaujančių ženklų. Iš anksto laikyti tokią sąjungą neįmanoma būtų neatsargu, nes pasibaigus Šaltajam karui jai sudaryti nebėra jokių ideologinių ir politinių kliūčių.

REKLAMA

Įsivaizduoti tokią sąjunga nėra sunku. Jos istorinis pavyzdys ir modelis galėtų būti kad ir Antantė – pakankamai demokratiškų Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos imperijų aljansas su kur kas nelaisvesne ir visai kitokį politinės kultūros tipą įkūnijusia Rusijos imperija. Šiam aljansui atsirasti ir gyvuoti netrukdė ir tokia iš pažiūros nepalanki aplinkybė, kad Didžioji Britanija ir Rusija aršiai varžėsi dėl įtakos daugelyje pasaulio regionų.

Palyginti su ana epocha, dabartiniai Prancūzijos–Vokietijos ir Rusijos interesų skirtumai atrodo visai menki, o „šiek tiek kitokia“ Rusijos demokratija nelaikoma jokia kliūtimi ne tik glaudžiai bendradarbiauti, bet ir būti tikromis partnerėmis ir sąjungininkėmis braunantis į pasaulinės geopolitikos varžybų aukščiausią lygą.

Didžiausia Lietuvos santykių su įtakingiausiomis ES šalimis problema tapus Sąjungos nare buvo ir tebėra tai, kad, pamėginusi nors kiek pasirūpinti savo saugumo interesais, ji neišvengiamai kiekvieną kartą pasmerkta pažeisti didžiųjų nustatytas „žaidimo taisykles“ ir sutrikdyti patį žaidimą.

Išvengti „ramybės drumstėjos“ vaidmens ir „išsišokėlės“ įvaizdžio trukdo neįveikiama kliūtis – pati Sąjungos sandara ir jos veikimo ypatumai. Jie smarkiai varžo ir riboja nacionalinių valstybių, pirmiausia – mažesniųjų Sąjungos naujokių, galimybes viešai ir skaidriai ginti savo interesus.

Jau ES formavimosi priešaušriu pradėjo ryškėti vienas svarbiausių ir keisčiausių jos bruožų – iš pat pradžių buvo neaišku, kokio tipo antvalstybinis darinys yra gimstanti naujoji Europos tautų ir šalių bendrija.

REKLAMA

Būsimosios ES tėvai kūrėjai K.Adenaueris, A.de Gasperi ir R.Schumanas suvienytą Europą įsivaizdavo kaip demokratišką nepriklausomų ir laisvų valstybių sąjungą, kurios tiksliausias provaizdis ir atitikmuo greičiausiai būtų Šveicarijos konfederacija. Tačiau praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio viduryje įvyko lemtingai svarbus Europos integracijos posūkis.

Simboliniu jos lūžiu, ko gero, laikytini 1954 m., kai Prancūzijos parlamentas nepatvirtino Europos gynybos bendrijos sutarties. Po šio įvykio jau atrodžiusi kone sukurta Vakarų Europos valstybių federacija pasirodė besanti tik miražas. Dar svarbiau, kad po jo iš esmės pasikeitė pats integracijos pobūdis ir tikslas, nes pirmapradį jos projektą pradėjo užgožti ir pamažu jo vietą užėmė visiškai kitokia – J.Monnet puoselėta grynai techokratinė-funkcionalistinė Europos vizija.

Būtent ją galutinai įtvirtina ir legitimuoja Lisabonos sutartis. Joje nacionalinių valstybių ir „centro“ galios nėra tiksliai atskirtos, taigi nėra aiškiai apibrėžtos ir Sąjungą sudarančių šalių suvereniteto ribos. Todėl atsiveria plačios galimybės „laisvai“ interpretuoti sutartį. Jomis pirmiausia naudojasi ir piktnaudžiauja įtakingiausios ES valstybės, įgyvendindamos savo egoistinius interesus.

Suvokti tikrąjį šio piktnaudžiavimo pobūdį ir mastą tiesiogiai skaitant pačią sutartį nelengva, nes tam trukdo joje esančios anaiptol ne atsitiktinės „baltosios dėmės“ – aptakios ir daugiaprasmės ES valstybių tarpusavio santykius bei jų santykius su Briuseliu reglamentuojančių straipsnių formuluotės. Jomis įteisinamas ir kartu paslepiamas esminis tų santykių bruožas – faktinis šalių nelygiavertiškumas ir nelygiateisiškumas.

REKLAMA

Kad ES nėra demokratiška lygiateisių valstybių konfederacija ar net federacija, rodo jau vien tai, kad Europos parlamente, teoriškai turinčiame būti aukščiausiu įstatymų leidybos organu, nacionalinėms valstybėms apskritai nėra atstovaujama. Suinstitucintą, teisiškai griežtai reglamentuotą ir todėl skaidrų bei visavertį jų politinį atstovavimą pakeičia ir užgožia biurokratiniai, neretai ir užkulisiniai, interesų derinimo mechanizmai ir procedūros.

Todėl nėra įprasta ir nereikalaujama, kad valstybių atstovai atsiskaitytų savo šalių tautoms ir piliečiams už šitokio „interesų derinimo“ rezultatus ir padarinius. O nesant demokratiško šalių atstovavimo, pirmiausia paminami ir labiausiai nukenčia mažesnių ir silpnesnių ES narių interesai.

Apsaugoti šiuos interesus buvo įmanoma dar ES formavimosi tarpsniu sukuriant tvirtą politinį ir teisinį jų gynimo mechanizmą. Ko gero, tai padaryti buvo įmanoma tik nuosekliai išplėtojus ir praktiškai įgyvendinus dviejų „lygių“, arba „greičių“ Sąjungos idėją. Tačiau, nors ši idėja buvo nedrąsiai keliama ir vis sušmėkščiodavo diskusijose dėl būsimosios ES sandaros, ji buvo tyliai numarinta ir užgeso net nespėjusi tapti rimtu šių diskusijų klausimu.

Tai didelis tokių šalių, kaip Lietuva, pralaimėjimas, kurio mastas ir padariniai dar net nepradėti įsisąmoninti. Be abejo, tokia išvada gali nuskambėti kaip stulbinamas paradoksas ir atrodyti keista. Juk atsiradus „dviejų greičių“ ES ji savaime būtų pasidalijusi į „centrą“ ir „periferiją“, todėl kone visuotinai, taip pat ir Lietuvoje, manoma ir net džiūgaujama, kad tokio susiskaidymo ir iš jo išplaukiančios Sąjungos šalių nelygybės pavyko išvengti. Formalus juridinis visų Sąjungos narių lygiateisiškumas laikomas dideliu naujųjų narių laimėjimu.

REKLAMA

Tačiau pažvelgus į reikalo esmę nešabloniškai, mintis apie pralaimėjimą nebeatrodo paradoksali. Jeigu Lisabonos sutartyje būtų buvęs juridiškai užfiksuotas ES „branduolio“ ir „periferijos“ egzistavimo faktas, tai reikštų, kad viešai pripažįstama Sąjungos narių nelygybė.

Priklausyti „žemesnei lygai“, be abejo, nebūtų malonu jokiai valstybei. Tačiau formali nelygybė galėtų būti ir naudinga: būdama pripažįstama ir viešai įvardyta, ji sukurtų palankesnes galimybes atvirai ginti savosios valstybės teises pagal aiškiai apibrėžtas taisykles ir procedūras, taigi leistų efektyviau kovoti dėl tikro lygiateisiškumo.

Didžiausioji Lisabonos sutarties yda yra ta, kad ji tokių galimybių nesuteikia, t.y. nesukuria skaidrios juridinės erdvės, kurioje mažesnės valstybės galėtų rasti tvirtą atspirties tašką gindamos savo interesus, o prireikus – ir patį savo valstybingumą.

Sutartis veda visai priešinga linkme. Ja įtvirtintiems ES narių santykiams apibūdinti be išlygų tinka gerai žinomas posakis apie lygius ir lygesnius. Sutarties formuluotės tik vykusiai slepia egzistuojančią faktinę valstybių narių nelygybę, nes jomis paprasčiausiai yra įteisinamas mums jau pažįstamas vyresnių ir jaunesniųjų „brolių“ ar „seserų“ santykių modelis.

Jis, žinoma, kiek skiriasi nuo ankstesniojo. Dabar „brolių“ yra ne vienas – į šį vaidmenį pretenduoja net kelios (mažiausiai dvi) valstybės. Kitaip negu ankstesnysis „vyresnysis brolis“, naujieji elgiasi kur kas mandagiau – nereikalauja jų garbinti ir šlovinti. Tačiau tai nereiškia, kad jie linkę rimtai skaitytis su mažesnėmis šalimis ir nuoširdžiai atsižvelgti į jų interesus. Skiriasi stilius – nesiskaitoma tyliai, privengiama atvirai demonstruoti požiūrį iš aukšto. Tačiau didžiųjų ES valstybių santykių su mažesnėmis šalimis, ypač naujokėmis, pobūdžio tai nekeičia.

REKLAMA

Apskritai mąstyti apie ES „dviejų greičių“, senbuvių branduolio ir naujokių periferijos sąvokomis net nėra visai teisinga. Ši sąjunga veikiau įkūnija ypatingą „naująją Europos tvarką“, grindžiamą juridiškai nefiksuotos tautų ir šalių hierarchijos principu. Tai reiškia, kad ES yra antvalstybinis darinys, kuriam priklausančios valstybės neformaliai suskirstytos, kalbant pavaizdžiau, į kelias nelygiavertes žaidėjų lygas.

Žvelgiant į visuminį šios hierarchinės struktūros ar piramidės vaizdą matyti, kad Lietuva yra nustumta jei ne į patį piramidės dugną, tai tikrai yra atsidūrusi ant vienos iš žemiausių jos pakopų. Patogiausias ir lengviausias būdas tuo įsitikinti – mintyse atlikti nedidelį eksperimentą ir, remiantis pirmais ateinančiais į galvą konkrečiais pavyzdžiais, palyginti, kaip su Lietuva elgiasi ES galiūnės ir kaip jos turėtų elgtis, jeigu iš tiesų į mūsų valstybę žvelgtų kaip į lygiateisę ir gerbiamą Sąjungos narę ir partnerę.

Pradėjus kalbėtis su Rusija dėl Šiaurės dujotiekio, jo atšaka į kurią nors Baltijos šalį ar Lenkiją turėjo būti suvokiama kaip natūrali ir savaime suprantama techninė jo charakteristika ir būtina jo tiesimo sąlyga. Tai būtų privertę visas besiderančias šalis susimąstyti ir rimtai pasverti, kas vis dėlto racionaliau ir ekonominiu, ir politiniu požiūriu – vykdyti gerokai brangesnį ir ekologiškai pavojingą projektą jūroje ar tiesti dujotiekį Baltijos šalių ir Lenkijos teritorija pareikalavus iš visų valstybių tvirtų patikimo dujų tranzito garantijų. Suprantama, visos šalys tokias garantijas būtų suteikusios.

REKLAMA

ES ir Rusija būtų ne tik smarkiai laimėjusios ekonomiškai, bet ir būtų tapusios labiau susietos ir priklausomos viena nuo kitos gerąja to žodžio prasme. Stabilumo ir taikos Europoje pagrindai būtų gerokai sustiprėję. Tačiau nueita visai priešinga kryptimi. Lygiai taip pat Prancūzija galėjo parduoti Rusijai nors ir visą „Mistral“ flotilę, jeigu tuo pat metu būtų padariusi bent mažiausią praktinį žingsnį, stiprinantį Baltijos valstybių politinio ir karinio saugumo garantijas. Tačiau į šias valstybes buvo atsiųstas tik Prancūzijos prezidento pasiuntinys, tesugebėjęs arogantiškai iš aukšto pamokyti, jog Šaltasis karas baigėsi.

Tikrąjį Prancūzijos požiūrį į Baltijos valstybes nedviprasmiškai atskleidė minėtam atstovui Taline išsprūdę žodžiai, kad Rusija nekelia jokio pavojaus Vakarų Europos saugumui. Tačiau jis net nematė reikalo ir nesiteikė užsiminti apie tokį „mažmožį“, kad saugumo interesų turi ir naujosios ES narės. Taigi dėl ES realiai veikiančių valstybių „žaidimo taisyklių“ ne tik neverta puoselėti jokių iliuzijų, bet būtina atvirai apie jas kalbėti.

Lisabonos sutartis dar nėra toks lankstus ir patogus mažesniųjų šalių tramdymo įrankis, kokio pageidautų didžiosios valstybės. Vienas didžiausių sutarties „trūkumų“ tai, kad joje formaliai dar nepanaikinta Sąjungos valstybių narių teisė turėti ir vykdyti savarankišką užsienio politiką. O Lietuva šia teise iki šiol vis dar drįsdavo naudotis.

Vykusiai ar ne – kitas klausimas. Todėl mūsų valstybės pastangos išsaugoti geresnės ar blogesnės, bet nors šiek tiek savarankiškos užsienio politikos likučius tapo net ne krislu, o tikru rastu grandiozines geopolitines vizijas audžiančių ES galiūnių akyse.

REKLAMA

Nesant galimybių teisėtai uždrausti tokią keistą „anomaliją“, kaip Lietuvos užsienio politika, galiausiai buvo pasirinktas vienintelis įmanomas kelias – moraliai ir psichologiškai šią nedidelę valstybę sutrempti taip, kad ji ir po dešimtmečių nebedrįstų net pagalvoti, jog „broliškoje“ ES šeimoje kažką reiškia ir ką nors gali spręsti ir daryti savarankiškai.

Dėl to buvo parengta ir įgyvendinta pavyzdinė ir parodomoji Lietuvos valstybės sutrempimo – jos diskreditavimo ir pažeminimo ES ir tarptautinėje arenoje operacija. Istorijos knygose ji bus prisimenama „CŽV kalėjimų skandalo“ pavadinimu.

Skiriama šviesiam prezidento Lecho Kaczynskio atminimui

***

V. Radžvilas: Tiesos valanda: neįvykusi valstybė (I)

demagogui
2010-05-03 08:55:04
kažkaip socializme/komunizme - santvarkoj, kur lygesnėms kiaulėm rojus, o žmonės skurdas - netraukia. Žmonės tai įrodė kojomis. Ar tai sovietų sąjunga ar dabartinė Lietuva. Nei sovietų maskva, nei dabartinė lietuva, nei dabartinė bielprusija - NETRAUKIA ŽMONIŲ.

O pasivadint demokratija (žmonių valdžia) bet kas gali
Atsakyti
Patogiausias būdas sužinoti daugiau - sekti naujienas mūsų „Facebook“ paskyroje!
ee 2010-05-03 23:46:33
Pranešti apie netinkamą komentarą
0
kur jis buvo priesh stojant i ES ar priesh pasirashant lisabonos sutarti? krumuose   ATSAKYTI
diedui 2010-05-03 16:57:03
Pranešti apie netinkamą komentarą
0
tai prajuokinai. Savanoriška emigracija buvo ir į Kolymą. Kažkur skaičiau. Da raganos pačios įšokdavo į laužą.

Staiga ima žmogus ir savo noru palieka tėvynę. Net kinai taip masiškai nesugalvojo. chi chi   ATSAKYTI
Piktas_Diedas 2010-05-03 15:49:11
Pranešti apie netinkamą komentarą
0
Kažkoks vienas debilas čia vis loja krūvoje komentarų , užkniso skaityt!
Ta situacija Lietuvoje yra tokia būtent dėl šitų durnių , kurie pasakyt neturi ko, tik loja ir sugeba savo siaurose makaulėse sukergti trėmimus į sibirą su savanoriška emigracija į braškių plantacijas. Na debilai, daugiau nieko... Ir juk tikrai- traukiniai važiuoja!   ATSAKYTI
Otkatinio kubilizmo ištakos 2010-05-03 10:09:58
Pranešti apie netinkamą komentarą
0
Už litą įsigytą „Lietuvos kuro“ turtą M.Klabinas su savo sėbrais
mikliai išpardavė, o valstybei beliko tik dengti daugiau nei 50 mln.
Litų „Lietuvos kuro“ skolas tai pačiai valstybei. Nors 2000 m.
Pradžioje laikraščiai rašė, kad „Lietuvos kurą“ įsigijo
sukčius, tačiau tai nesutrukdė tuometiniam premjerui ---ANDRIUI
KUBILIUI--- ir Finansų viceministrei ---DALIAI GRYBAUSKAITEI ---pervesti
iš valstybės biudžeto į sukčių kontroliuojamo „Lietuvos kuro“
sąskaitą dar 18 mln. Litų tariamos valstybės skolos.   ATSAKYTI
Fuku 2010-05-03 09:43:59
Pranešti apie netinkamą komentarą
0
Gal autorius pradejo gerti? Gal nepabaige straispnio del kitu priezasciu? Vien o... neaisku, ka jis norejo pasakyti? Ben is mandagumo pasufleruotu, jo manymu, koki kita kelia galejo/gali pasirinkti Lietuva. Be to, bet is apsimestines procesu matymo gelmes galejo uzsiminti ir apie Turkijos narystes klausimus, taip pat Energetines chartijos reikalas reikalus, o svarbiausia bent zvilgtereti i "makro" politikos procesus Kinijos-Rusijos santykius, Kaukaza ir pan. Bet kam Radvilui tai... gali issiduoti....   ATSAKYTI
to Kam 2010-05-03 09:27:30
Pranešti apie netinkamą komentarą
0
tai jau tamstai nepatinka Vakarų civilizacija? Gal nori, kad sunaikinusi Europa Lietuvoje komunizmą tavo korumpuotams klanui, nenusiųstų tavęs bolševiko į Kariotiškių šiukšlyną. Juk taip ir bus. Negi pensininkai ir neįgalieji, tau mokesčius nešios lėkštutėje. Teks Kariotiškėse maisto ieškoti. ch chi chi   ATSAKYTI
demagogui 2010-05-03 08:55:04
Pranešti apie netinkamą komentarą
0
kažkaip socializme/komunizme - santvarkoj, kur lygesnėms kiaulėm rojus, o žmonės skurdas - netraukia. Žmonės tai įrodė kojomis. Ar tai sovietų sąjunga ar dabartinė Lietuva. Nei sovietų maskva, nei dabartinė lietuva, nei dabartinė bielprusija - NETRAUKIA ŽMONIŲ.

O pasivadint demokratija (žmonių valdžia) bet kas gali   ATSAKYTI
Kam patinka socializmas - 2010-05-03 08:18:29
Pranešti apie netinkamą komentarą
0
lai šutina. Netoli nuo Vilniaus - už poros dešimčių kilometrų. Kryptį žinote, traukiniai važiuoja. Tik kažkodėl lekiate ne ten, o į supuvusius kapitalistinius Vakarus :)   ATSAKYTI
Tomas Čyvas 2010-05-03 08:17:15
Pranešti apie netinkamą komentarą
0
Nepamenu, kad kada būčiau už tai pasisakęs, bet juk jums ne tai rūpi ar ne? Koks jūsų pradėtos diskusijos tikslas? Kokią prielaidą darote? Juk tai vis tiek - prie ruso buvo geriau - ania? :)   ATSAKYTI
tomui čyvui 2010-05-03 08:08:27
Pranešti apie netinkamą komentarą
0
jaunimas dabar neišsilavinęs - jis apie Kolymą ir raganų deginimus mąsto taip: KAŽKADA. Anyway.

Tai kaip su mokyklų ir policijos privatizavimu mąstai. Juk pagal privatizaciją Lietuva pirmauja, gal nereiktų užleist pirmos antikomunistinės vietos.   ATSAKYTI
tomui čyvui 2010-05-03 00:34:38
Pranešti apie netinkamą komentarą
0
kaip sakom su skaičiais nepasiginčysi. Tautos nykimas yra kaip karo metais. Geras kareivis - gal ir tingus kareivis, bet ištikimas partijai ir fronto vadovybei. Sėkmės tau čyvai.   ATSAKYTI
nigeriui 2010-05-02 23:16:37
Pranešti apie netinkamą komentarą
0
žinai, žmonės neskiria trockio nuo lenino. Neskiria amb nuo vl. Kalbu apie žmones, o ne išrinktąsias ir lygesnes kiaules. Neišsilavinę tie žmonės, oi neišsilavinę. Gal padės universitetų privatizacija, kaip manai. Juk daugiau jau nėr ką privatizuot - rekordas ne tik emigracijoj, bet ir privatizacijoj.   ATSAKYTI
Tomas Čyvas 2010-05-02 23:08:43
Pranešti apie netinkamą komentarą
0
Pavyko parduoti? :)   ATSAKYTI
Nigeris 2010-05-02 23:07:34
Pranešti apie netinkamą komentarą
0
Tiesa :) Tik man kažkaip dingojasi, kad dar ir už 270 mln. valdovų rūmų muliažas pastatytas netoliese. Čia, be abejo, irgi mūsų ("fanatikų") kaltė, o jokiu būdu ne liaudies mylimo AMB bei jo nepakeičiamos kompanijos?   ATSAKYTI
Tomas Čyvas 2010-05-02 23:05:29
Pranešti apie netinkamą komentarą
0
Nereikia pavydėti to, ką turi pats. Esate kaip iš akies trauktas čekistas. Ir dirbate uoliai, ir metodai tie patys :) Manęs nepriimtų - tinginys esu ir šiaip visokeriopai niekam tikęs :) Užtat jūs - naujosios epochos vilties, proto ir sąžinės protezas. Ną gal dar Dalia malonės pilnoji... Daugiau tikrai niekas :)   ATSAKYTI
šiaip juokina tie dabartiniai fanatikai 2010-05-02 23:04:59
Pranešti apie netinkamą komentarą
0
Kinijoj per 20 metų ohoho kiek įvyko (vien dabartinis Šanchajus daug parodo), o Lietuvoje sovietinės statybos butas pabrango nuo 4 000 rublių (pagal Komjaunimo tiesos reklamas) iki 300 000 baksų.

Ai tiesa, dar vamzdis už 300 000 eurų pastatytas Neryje.   ATSAKYTI
Tomas Čyvas 2010-05-02 23:02:33
Pranešti apie netinkamą komentarą
0
Ir daug jūsų sudegė nuo 1991??   ATSAKYTI
nigeriui 2010-05-02 23:00:02
Pranešti apie netinkamą komentarą
0
neoponuojau. O Lietuvoje oponuot bijočiau. Kitą vertus, ne tik internetas yra laisvas. Sienų taip pat neuždarė niekas.   ATSAKYTI
nigeriui 2010-05-02 22:57:57
Pranešti apie netinkamą komentarą
0
.. dar pridėk, kad Kolymoje kompiuterių nebuvo.   ATSAKYTI
o koks skirtumas 2010-05-02 22:55:58
Pranešti apie netinkamą komentarą
0
klęstėjo čekistai ir veždami 135 000 į Kolymą. Klęsti ir dabar, kai žmonės bėga iš Lietuvos. Tad Čyvams and Ko tik pavydėt reikia prasimušus čekistinę karjerą.    ATSAKYTI

Top Video

TV3 Žinios. Profesorius Kasiulevičius įvardijo Lietuvos ir pasaulio galimus scenarijus dėl koronaviruso
DABAR RODOMA
TV3 Žinios. Profesorius Kasiulevičius įvardijo Lietuvos ir pasaulio galimus scenarijus dėl koronaviruso
DABAR RODOMA
Nepaprasta prieglaudoje gyvenančio keturkojo istorija: visus pasitinka su šypsena
DABAR RODOMA
Sunku patikėti: išsitraukė kamerą pamačius, kaip moteris pilasi kurą
DABAR RODOMA
Farai. „Farų“ operatorius tapo neblaivaus taksisto įniršio taikiniu: tokio protrūkio nesitikėjo
DABAR RODOMA
Moterys parduotuvėje susimušė dėl tualetinio popieriaus: pamatykite vaizdo įrašą
DABAR RODOMA
Užfiksuotas smurto protrūkis vienoje Lietuvos mokykloje
DABAR RODOMA
Farai. Pamatę, kas po avarijos liko iš BMW, pareigūnai liko priblokšti: išgirdo fantastinę istoriją
DABAR RODOMA
Prieš srovę. Vaikų teisės su tarnybomis laužėsi į butą: mama ir dukra laukė susigūžusios
DABAR RODOMA
Prieš srovę. Alkoholikės mama kreipėsi į politikus: maldauja dukrą gydyti priverstinai
DABAR RODOMA
Visi mes žmonės. Maldeikienė parodė jautriausią savo pusę: prakalbo apie tėčio mirtį
REKLAMA
Tuberkuliozė (nuotr. 123rf.com)
„Apie koronavirusą kalbame dar tik kelis mėnesius ir visi yra „pastatyti ant blakstienų“, o tuberkuliozės problema žinoma tūkstančius metų. Lietuvoje tiek sovietmečiu, ...
Molėtų rajone į tveninį įvažiavus automobiliui žuvo žmogus (nuotr. Broniaus Jablonsko)
Šeštadienio vakarą Molėtų rajone esančiame Arnionių I kaime į tvenkinį įvažiavus automobiliui žuvo žmogus. Policijos departamentas pranešė, jog nelaimė įvyko apie 17.40 val. ...
Kaukių pardavimas (nuotr. stop kadras)
Siaučiantis virusas ir dėl to šalyje įteisintas karantinas – aukso laikas spekuliantams. Prekyboje pritrūkus medicininių kaukių ir dezinfekcinio skysčio, jų parūpinti skuba ...
Greitoji pagalba (nuotr. stop kadras)
Po kontakto su koronavirusu užsikrėtusia kolege į karantiną siunčiami Alytaus rajono greitosios medicinos pagalbos stoties darbuotojai turi pasirašyti, kad darbo užmokestis už ...
Molėtuose izoliuotas emigrantas pabėgo alkoholio
Kaip jau ne kartą skelbta, visi iš užsienio grįžę lietuviai privalo save izoliuoti 14 d. Tačiau bendra tvarka ir kitų gyventojų saugumas kai kuriems grįžusiems nė motais. ...
REKLAMA

×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų