Dvidešimt gyvenimo metų tarnybai Lietuvai atidavęs vyras tokios pagarbos ir palaikymo, regis, nusipelnė neatsitiktinai.
Pirmą klausimą pasufleravo darbs.lt skaitytojų išsakytos mintys – koks turi būti tikras, pagarbos vertas vadas?
„Pradėkime nuo elementarių dalykų – nemaišyti darbo ir laisvalaikio su draugyste. O toliau – viskas paprasta – suprasti ir pajausti kitą žmogų. Yra akimirkų, kai privalai pabaksnoti pirštu, pamokyti, išaiškinti, ir yra situacijų, kai privalai užjausti, nuraminti, paremti. Su žmogumi reikia kalbėti. Šaukimu nieko nepadarysi. Ar toks buvau visuomet? Žinoma, kad ne. Mes augame ir tas augimas keičia mūsų asmenybes. Ko neišmokome mokykloje, išmokė laikas ir gyvenimas. Aš nuolat kartoju, jog esu pėstininkas iki kaulų smegenų, tačiau gyvenimas vis pateikia naujų situacijų, kurios verčia keistis, mokytis ir tobulėti“, – pasakoja Aurimas.
Metai Garbės kuopoje
Aurimas kartu su broliu Audriumi gimė ir augo Pasvalyje, Vyšnių gatvėje. Mama Sigita visą gyvenimą dirbo įvairiose maitinimo įstaigose, o šviesaus atminimo tėvelis Petras – nešiojo uniformą ir taranavo žmonėms – sovietiniais laikas buvo milicininkas, o Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę – policininkas.
Pirmoji pažintis su Lietuvos kariuomene įvyko 1996 metais, kai jaunas, ką tik Petro Vileišio gimnaziją baigęs jaunuolis pakviečiamas atlikti privalomąją karo tarnybą.
„Tarnybą atlikau Garbės sargybos kuopoje. Nebuvau iš tų, kuris ko nors bijotų ar vaikščiotų kampais, tad problemų nebuvo. Žinoma, teko priprasti prie disciplinos, subordinacijos laikymosi, paklusnumo savo tiesioginiam vadui. Savotišku iššūkiu tapo iš esmės sugriuvusi dienotvarkė, kai ne pats sprendi, ką darysi, o minutės tikslumu žinai, ką veiksi nuo 6 valandos ryto iki komandos „Miegas!““, – pasakoja A. Stuogis.
Aurimas tarnavo kuopoje, į kurią parenkami augaloti, fiziškai stiprūs vaikinai.
„Garbės kuopos kariai – savotiškas Lietuvos veidas. Jų tikslas – išvaizda, rikiuotės elementais, defilė (mūsų laikais jos dar nebuvo) reprezentuoti šalį įvairių oficialių renginių metu. Todėl, skirtingai nuo kitų dalinių, čia mokoma ne tik kovinės parengties, bet ir tokių dalykų, kaip padėti vainiką prie paminklo, kaip elgtis iškilmingų laidotuvių metu ir pan. Tai, ką žmonės mato iš šalies – gražūs, sinchroniški judesiai, žygiavimas, pasilenkimai, įspūdingas žongliravimas ginklais – sunkaus ir kruvino darbo pasekmė. Ir čia labai svarbus fizinis parengimas. Tam, kad galėtum nejudėdamas stovėti dvi valandas saulės atokaitoje Daukanto aikštėje, reikia būti labai geros fizinės formos. Ką tokiomis akimirkomis galvoji? Tiesiog susikoncentruoji į tau skirtą užduotį ir mąstai… apie malonius gyvenimo dalykus, (kvatojasi)“, – teigia Aurimas.
Kitoks „kinas“
Pirmieji Aurimo su uniforma praleisti metai anaiptol netapo meilės kariuomenei romanu.
„Nors galimybė likti ir pratęsti tarnybą buvo, bet manęs ji nesuviliojo. Pro dalinio vartus išėjau su žodžiais „Labas, laisve!“ Ir tai natūralu. Jaunam, dar nesusitupėjusiam žmogui gyvenimas tarp keturių dalinio sienų atrodė per ankštas. Dabar šauktiniai kaip studentai gali kiekvieną savaitgalį grįžti namo, anuomet buvo kitaip. Mintis, kad niekas tau daugiau neįsakinės, tavęs nevaržys, svaigino“, – pasakoja Aurimas.
Dešimtas praeito amžiaus dešimtmetis ką tik Nepriklausomybę atgavusiai Lietuvai bei jos žmonėms – iššūkių, permainų ir ieškojimų metas. Aurimas, kaip ir dauguma to meto lietuvių, užsiėmė komercija. Po ketverių metų, 2000-aisiais, gavo netikėtą pasiūlymą.
Karinėje misijoje Afganistane, Goro provincijoje Aurimas Stuogis dalyvavo du kartus.
„Mane pradėjo kalbinti dabartinis kuopos intendantas Saulius Vaičiūnas. Sako, grįžk, užsirašyk į savanorius. Taip pusiau juokais grįžau į Pasvalį. Po truputį prasidėjo tarnyba: „budėjimai, pratybos, mokymai. Po trejų metų pradėjau jausti, jog man nebeužtenka „popamokinės veiklos“. Pradėjau kryptingai ruoštis profesinei tarnybai. 2005 metais, praėjęs pakankamai sunkų tris mėnesius trukusį parengimą, išvažiavau pusmečiui į misiją Kosove. Ką tik buvo sugriuvusi Jugoslavija ir kraštas krečiamas religinių konfliktų tarp musulmonų ir stačiatikių.
NATO įvedė pajėgas, kad stabilizuotų situaciją. Mūsų užduotis – palaikyti taiką. Tam tikra prasme tai buvo nuotykis, kuris baigėsi vos į rankas patekus dėtuvei su koviniais šoviniais. Staiga pratybos virto realybe, kurioje – nuolatinis patruliavimas, minos, naktį kažkur tolumoje girdimas kulkosvaidžio kalenimas ar sprogimo garsai… Tai buvo anaiptol ne romantiški vaizdai, kuriuos matome filmuose… Tai visiškai kitoks kinas… Ar karys jaučia baimę? Žinoma. Karys be baimės jausmo nėra karys. Koks buvo vietinių požiūris į mus? Kur karas, ten neišvengiamai ir kontrabanda, prekyba ginklais, žmonių organais ir t. t. Tiems, kurie tuo užsiima, mes buvome nemalonus kliuvinys. O paprasti vietos žmonės, kuriems mūsų atėjimas atnešė ramybę ir taiką, buvo dėkingi. Laimei, didesnių konfliktų pavyko išvengti ir viskas baigėsi laimingai“, – pasakoja Aurimas.
Misija Kosove turėjo lemiamą įtaką tolesnei kariškio karjerai. Po tiesioginių vadų rekomendacijos Aurimas Stuogis buvo pakviestas profesionaliai karo tarnybai Panevėžyje įsikūrusiame Karaliaus Mindaugo batalione dirbti su šauktiniais.
Pasiilgsta šeimos ir… šaltibarščių
2007 m. Aurimas išvyksta į karinę misiją Afganistane – Goro provinciją, Čagčaraną.
„Kosovas buvo viena, o Afganistanas visiškai kita. Dar nuo sovietmečio laikų ypač vyresnių žmonių sąmonėje likusi nuostata, jei reikia važiuoti į Afganistaną – gero nelauk. Tuomet jau buvau vedęs, ką tik gimusi dukra… Jautriausiai galbūt reagavo mama. O šiaip namiškiai žino, jog toks mano gyvenimo kelias ir tokios misijos – neišvengiama jo dalis. Toks mano likimas, aš nenoriu slėptis už uniformos. Jei pasirenki tokią profesiją, privalai jai atiduoti visą save“, – teigia A. Stuogis.
Kariškis pasakoja, jog prieš vykstant į misiją vyko labai intensyvus pasiruošimas. Analizuojama istorinė, vaizdo medžiaga.
„Kai nuvykome ten, supratome, kad nuo to laiko, kai prieš kelis dešimtmečius čia vyko karas su Sovietų Sąjunga, niekas nepasikeitė. Tie patys aūlai, tokie pat namai, ta pati apranga ir transportas. Teko adaptuotis ir prie visiškai kitokios gamtos. Smėlis, dulkės, gyvenimas trijų kilometrų virš jūros lygio aukštyje. Šiaip einant – nieko. Bet jei reikia su visa 30 kg sveriančia ekipuote ir ginklu bėgti – iš karto uždusti. Kitoks ir gyvenimo būdas. Kadangi vien kalvos – medžiai neauga. Mediena – aukso vertės. Todėl maisto gamybai, būsto šildymui naudojamos šiek tiek neįprastos „anglys“.
Vietiniai augina ožkas, asilus, renka jų išmatas, maišo su šienu, džiovina, o paskui degina. Stebina ir patys būstai. Jei žmogus gauna sklypą namui, tai iš jame esančio molio pasigamina plytų, pastato sienas, o po grindimis (dažniausiai tai iš molio plūkta asla) padaro ertmę. Joje kūrena ugnį. Taip šildomos grindys ir visas būstas. Tačiau labiausiai bado akis visur tvyrantis skurdas. Kai grįžti iš tokių kraštų, supranti, jog mes gyvename kaip rojuje. Kad ir toks pavyzdys. Dienomis ten –2–8 laipsniai šalčio, o naktimis temperatūra nukrenta net iki –30 laipsnių. Eini ir matai basomis bėgiojančius vaikus. Tiesą pasakius, ten vaikų iki penkerių metų net neregistruoja. Jei išgyvena, tada jau tampa piliečiu…
Kai grįžtu iš užduoties, visuomet stengiuosi internetu susisiekti su namiškiais, o jei pasiseka ir yra geras ryšys – juos išvysti.
Mūsų karių užduotis Afganistane – užtikrinti, kad neįsipliekstų šimtmečius tarp vietos genčių vykstančios kovos, stabdyti ginklų, narkotikų kontrabandą“, – pasakoja Aurimas.
Aurimas grįžta į Lietuvą. Kadangi tais metais buvo panaikinta privalomoji karinė tarnyba, ima mokyti ir ruošti profesinės karo tarnybos karius. Netrukus gauna kvietimą į dar vieną pusmečio misiją Afganistane.
Namuose žmona Irma, dukra Emilė, mama. Ar po kario uniforma, po neperšaunama liemene ir šalmu nesukirba namų ilgesys?
Visuomet. Kai grįžtu iš užduoties, visuomet stengiuosi internetu susisiekti su namiškiais, o jei pasiseka ir yra geras ryšys – juos išvysti. Kai išvažiuoji į misiją, paprastai turi praeiti 2–3 mėnesiai, kol tu viską įsisavini ir sąlyginai jautiesi saugus. Tuomet prasideda „lomkės“ – namų ir civilizacijos ilgesys. Labiausiai trūksta šeimos. O toliau… šašlyko, cepelinų, karštomis dienomis svajoji apie šaltibarščius. Ne visuomet būna ir gazuoto mineralinio vandens. Savaime aišku – alaus. Kiekvienoje misijoje alkoholis – tabu, vartojamas tik nealkoholinis alus. Daug kas priklauso ir nuo sezono. Jei misija vasarą – nevalingai imi galvoti apie jūroje besimaudančius draugus ar pikniką ant Mūšos kranto…
Paklaustas, ar žmonai pasakoja viską, ką patiria būdamas toli nuo namų, vyras šypteli.
„Pas mus ten viskas gerai! Kuo šauniausiai! O jei rimtai, yra dalykų, apie kuriuos geriau nutylėti. Ir ne tik žmonai. Gal kada gyvenime ką nors ir prasitarsiu, bet ne dabar“, – pasakoja Aurimas.
2014 metais Aurimas siunčiamas į mokomąją misiją Ukrainoje. Ten pat – karo Donbase įkarštis. Ir nors lietuvis visiškai priešingoje šalies pusėje, ties siena su Lenkija, konflikto atgarsiai juntami.
„Tai laikotarpis, kai buvo juntamas labai stiprus vietinių palaikymas fronte kovojusiems kariams. Žmonės viešai vengė kalbėti rusiškai. Sužinoję, kad esame iš Lietuvos, visuomet labai šiltai priimdavo. Jie žinojo apie Lietuvos palaikymą, apie Prezidentės iniciatyvas. Teko bendrauti ir su konflikte dalyvavusiais kariais. Trumpai labai sunku nusakyti jų nuotaikas. Ten susimaišę viskas – skausmas dėl žuvusių draugų, neviltis dėl aprūpinimo klaidų (trūko šalmų, neperšaunamų liemenių, kurios galėjo išsaugoti ne vieną gyvybę) ir neapykanta visur įsigalėjusiai korupcijai. Iki šiol su kai kuriais iš jų palaikau ryšį. Ar ukrainiečiai kada nors atleis rusams? Ko gero, ne. Ir dalis pasaulio, manau, taip pat. Kuris normalus pilietis atleistų tam, kuris atplėšė dalį jo šalies?“, – sako Aurimas.
Prieš kelerius metus Aurimas Stuogis perkeliamas į Pasvalį – kuopininko, vyriausiojo seržanto pareigoms.
Tačiau ir čia įvairiose misijose užsirekomendavęs karys nepaliekamas ramybėje. 2018 metais vyko į kovinę misiją Malyje.
Būti patriotu
„Savanorio uniformą renkasi skirtingi žmonės. Vieni ateina iš patriotiškų paskatų, kad išmoktų tam tikrų karybos dalykų ir, įvykus konfliktui, galėtų apginti kraštą. Kiti – jaunuoliai, kurie dėl tam tikrų priežasčių (geras darbas, studijos, šeima) nenori prarasti devynių mėnesių privalomosios tarnybos ir renkasi alternatyvų tarnavimą savanorių pajėgose. Tiesą pasakius, ir tų devynių mėnesių dažniausiai bijo ne vaikinai, o jų mamos, kurios įsivaizduoja, kad čia jų vaikas bus sužeistas ar morališkai palaužtas.
Pamenu dar iš Karaliaus Mindaugo bataliono laikų, kai į atviras dienas atvažiavusios mamos imdavosi už galvos, išvydusios savo sūnaus spintelėje sulankstytas ir tvarkingai sudėtas kojines, marškinėlius ir higienos reikmenis bei idealiai paklotą lovą. Ne kartą teko sutikti buvusių karių, kurie labai šiltai prisimena tarnybos metus. Žinau ne vieną istoriją žmogaus, kurio gyvenimą į gerąją pusę pakeitė tarnyba“, – pasakoja Aurimas.
Paklaustas, ką reiškia būti patriotu, kariškis netikėtai susimąsto.
„Labai įdomus ir kartu subtilus klausimas. Aš dažnai savęs klausiu, ar esu patriotas. Taip, aš esu karys. Mano tiesioginis darbas – ginti tėvynę ir mokyti to kitus. Bet ar tai jau yra patriotizmas? Ar galima vadinti patriotu policininką, ugniagesį, gatvės šlavėją, kuris kasdien stengiasi, kad mes nebraidytume šiukšlėse. Neišsisukinėsiu – aš negaliu atsakyti į šį klausimą“, – pripažįsta Aurimas.
O kai išmuš valanda X…
– Būsiu čia ir ginsiu savo kraštą.
Gal čia ir yra atsakymas į mano klausimą?
– Aš tikiu, kad valandą X greta mūsų bus ir dauguma šio krašto gyventojų. Kariuomenė be civilių pagalbos yra bejėgė. Tik kartu mes galime apginti savo šalį.
Autorius: Viktoras STANISLOVAITIS
