Medikas konstatuoja, kad darbų karuselė tik sukasi, tačiau viskam yra savo ribos.
„Tu gali „spausti citriną“, bet tai turi ribas ir kažkada pasieksime, kada stipriai kris kokybė arba turėsime pradėti daryti žmonių atranką. Matau, kad to klausimo yra vengiama, bet su tokiais skaičiais akivaizdu, kad arba neužteks žmonių, arba lovų, arba deguonies, arba aparatų“, – tiesiai šviesiai sako gydytojas.
Anot jo, žvelgiant į statistiką, ryškėja scenarijus, kad šventinis laikotarpis gali būti itin liūdnas, mat nuo fiksuojamų atvejų galima labai aiškiai paskaičiuoti, kiek asmenų artimiausiu metu užplūs ligonines.
Apie visa tai – pokalbis su skubiosios pagalbos gydytoju M. Gedminu.
Dar pasitinkant lapkritį medikų būseną apibūdinote taip: „Maišosi baimė, pyktis ir bejėgiškumas“. Kokios nuotaikos lydi šiandien?
Šiandien, matyt, tiktų žodis „nuostaba“. Jau net nebėra pikta, nuostabu tiesiog, kaip taip gali būti. Bet gal aš čia pavargęs po budėjimo, bet mano reakcija būtent tokia.
Nuostaba dėl ko – visuomenės elgesio, nežmoniškų medikų krūvio, (ne)priimamų valdžios sprendimų?
Kai pamatai tą skaičių – 2000, 3000, tą laipsnišką kilimą, tai toks, atrodo, situacijos ignoravimas iš valdžios. Labai keistas ligoninėje reikalų tvarkymas, tų procesų sudėliojimas, kuris nelogiškas pagal šią ligą ir tik apsunkina darbą. Taip pat diskusijos apie vakciną, net tarp medikų...
Visa ši krizinė situacija iškelia labai daug sistemos pūlių – tą visą mūsų neefektyvumą, vadovų nekompetenciją, autoritetų trūkumą, mes išties neturime žmonių, kuriais galėtume pasitikėti, apskritai pasitikėjimo pačiais medikais stoką .
Pandemija tik parodė, kokioje realybėje gyvename. Nes kai tempas buvo mažesnis, tai matydavai, kad čia nėra efektyvu, o dabar tai atsiskleidė visai kitokiu mastu.
Ne vieną sukrėtė žinia apie itin jauną nuo COVID-19 mirusį vyrą, kuris net nesirgo lėtinėmis ligomis, sveikatos sistema jau visai arti perdegimo ribos. Kokia situacija šiuo metu Šiaulių ligoninėje?
Labai daug komentuoti negaliu, nes dirbu tik Skubiosios pagalbos skyriuje. Ir bent šiame etape suprantu, kad mums nėra taip sunku kaip reanimacijos ar stacionaro skyriuose dirbantiesiems. Žinau, kad reanimacijose vietų vis ima trūkti, jau pradeda aštrėti mūsų konsultacijos su reanimatologais dėl sunkių pacientų priėmimo. Nežinia, kada atsidursime ant to slenksčio, kai žmogus negaus lovos ar ventiliatoriaus.
Bet šiaip jau ir prieš tai budėdamas mačiau jaunus žmones, sunkius covidinius pacientus, bet dabar tas tempas jau pagavęs. Karuselė tik sukasi, matai, kad žmonių energija senka, akys liūdnėja, Kalėdos artėja. Viena vertus, lauki kažkokio laiko, šventės, nors ji ir bus kitokia. Bet tada žiūri į statistiką, kuri, jei toliau taip didės, tai reiškia, kad tos Kalėdos bus visai kruvinos...
Kitų ligoninių medikai jau prabilo, kad tenka rinktis, kuriam pacientui pagalbą teikti pirmiau. Pačiam teko su tuo susidurti?
Man dar to neteko daryti, bet žinau, kad tai yra jautrus klausimas ir, matyt, daug kas tai neigs. Bet dar pirmos bangos metu galvojau apie tai, kaip reikėtų padaryti sprendimą, kai tau atveža kritiškai sunkų pacientą, pavyzdžiui, ryte, vyresnio amžiaus asmenį su polipatologija, kai tu žinai, kad jį intubavus ir prijungus prie dirbtinės plaučių ventiliacijos, jo išgyvenamumas yra mažiau nei 1 proc.
Grubiai sakant, jis užimtų tą vietą 3–7 dienas ir tu žinai, kad ventiliatorius laisvas tik vienas, o tau dar visas budėjimas prieš akis, kai gal tau dar atveš jauną žmogų, kuriam reikia pagalbos ir kuris turi realų šansą grįžti į šeimą...
Bet šiaip yra labai paprasta matematika. Nuo diagnozuojamų atvejų 15–20 proc. žmonių reikės vietos ligoninėje. Nuo simptomų pradžios būklė pablogėja nuo 5 iki 10 dienų, tokie asmenys ligoninėje bus įprastai nuo 10 iki 20 dienų ir ilgiau. Tai labai nesunku apskaičiuoti, kokį atvejų skaičių per dieną gali tvariai išlaikyti tam tikrą laiką. Gali išvaryti kitus pacientus, pristatyti ventiliatorių, bet žmonės, darbo rankos...
Pavyzdžiui, norint efektyviai gydyti sunkia Covid-19 forma sergantį žmogų, reikia jį paversti ant pilvo, o tam reikia 5 žmonių. Jei tavo skyriuje 5 žmonės dirba su 50 pacientų, tai tampa neįmanoma ir tada visų pacientų priežiūra krenta žemyn.
Tu gali „spausti citriną“, bet tai turi ribas ir kažkada pasieksime, kada stipriai kris kokybė arba turėsime pradėti daryti žmonių atranką. Matau, kad to klausimo yra vengiama, bet su tokiais skaičiais akivaizdu, kad arba neužteks žmonių, arba lovų, arba deguonies, arba aparatų.
Sprendimą dėl to, kurį pacientą gydyti pirmiau, tenka priimti pačiam medikui?
Taip, ir tai yra problema, nes medikai yra palikti visiškai vieni. Nėra jokio teisinio reglamentavimo ir tiek su teisine, tiek etine problema, kalbantis su paciento artimaisiais, esi paliktas visai vienas. Tada atsiranda labai daug nepatogių situacijų.
Jeigu nėra teisinio reguliavimo, kokiais principais remiamės parinkdami tuos ribotus resursus, tai ta sprendimo kaina tenka individualiai medikui. Ir tai prisideda prie košmarų, perdegimo ir panašiai.
Jei dalis medikų susirgs, numirs, tai yra neišvengiama, tokia darbo specifika. Bet jei medikai pradės mirti dėl savižudybės ir depresijos, štai čia yra indikacijos, kad buvo padarytos didžiulės klaidos, nes yra per mažai dėmesio kreipiama į mentalinę žmonių sveikatą.
Užsiminėte, kad nerimą kelia medikų požiūris į vakciną. Ką tiksliai turėjote omeny?
Jau dabar gauname paklausimus, kas nori skiepytis, tačiau medikai pradeda abejoti vakcinomis. Tai, man atrodo, labai neramu. Vakcina visgi atrodo kelias į priekį, kaip galime visa tai pabaigti. Bet taip pat matau, kiek dar nedirbta su žmonėmis, neaiškinta. Nėra pasirūpinta informacijos išvertimu, pristatymu tam pačiam viduriniajam personalui.
Dar kas itin stebina, kad vienintelis darbas, kurį turėjo padaryti šios krizės visai nesuvaldžiusi [kadenciją baigusi, – aut. past] Vyriausybė, tai vakcinų užsakymas. Tai labai nustebau, kad biudžete tam pinigų visai nebuvo numatyta.
Be to, keista, kad profesinės sąjungos nekelia klausimo ir dėl nedarbingumo išdavimo tvarkos. Kadangi mes su žmona irgi persirgom Covid-19, tai patyriau „savo kailiu“. Paaiškėjo, kad norint gauti nedarbingumą susirgus Covid yra didžiulė problema. Susiveikiau taip, kad net neėmiau nedarbingumo, o tiesiog persistumdžiau budėjimus į kitą mėnesį. Bet tiems žmonėms, kurie dirba priėmimo, reanimacijų skyriuose, nedarbingumo sistema tokia iškreipta ir nedėkinga, tai buvo labai keista.
Artėja, kai bus metai, kai pirmoji Covid-19 pacientė, sutapimas, bet atsidūrė būtent Šiaulių ligoninėje. Jei lygintume kasdienį darbą, jam reikalingas priemones, kaip situacija pasikeitė nuo pavasario?
Apsaugos priemonių, mano konkrečiu atveju, turėjome, viskas buvo tvarkoje. Aišku, pavasarį labai mažai žinojome apie pačią ligą, todėl turėjome labai daug grubių apsaugos priemonių, griežtai atskirtus srautus.
Bet ką dabar pamatėme, kad covidas pavojingiausias dėl kvėpavimo funkcijos nepakankamumo, todėl žmogų prireikia prijungti prie plaučių ventiliacijos aparato. Tai jį dažnai turime stebėti dėl patekimo į reanimaciją, toliau yra logistinis klausimas. Skubios pagalbos skyrius, į kurį patenka pacientas, turėtų būti šalia reanimacijos, kur turėtų būti guldomas sunkus pacientas, nes vežti jį su GMP automobiliu ar koridoriais sudėtinga. Tai matau, kad logistiškai nėra pasiruošta, prisitaikyta prie šios ligos.
Dėl testų diagnostikos ir testavimo – džiaugiuosi, kad dirbu ligoninėje, kur testai atliekami greitai. Bet jau pasaulis siūlo tyrimus, kurie padaromi per valandą. Taip pat kažkodėl ligoninėse neturime greitųjų antigeno testų...
Vis netyla žmonių skundai, kad be Covid-19 kitų ligų nebeliko, o kitokią pagalbą gauti sudėtinga. Kartais tos istorijos itin skaudžios...
Galiu kalbėti tik už įstaigą, kurioje pats dirbu. Mano vadovas labai stengiasi, manau, gal negaudamas tinkamo palaikymo laiku iš administracijos, bet ką galėjo, tą padarė. Mano, kaip gydytojo, pareiga pasirūpinti pacientais. Bet ką aš matau, čia buvo ir tokia Nacionalinio visuomenės sveikatos centro atstovų citata nuskambėjusi, kad matant tokius skaičius netrukus medikai turės gydyti tik Covid sergančius pacientus. Tai man dėl to yra labai pikta.
Dabar covidas tapo tarsi bilietu į ligoninę. Nors realiai, taip, tai yra nepatogi frazė, bet turiu ją pasakyti – jei žiūrime į pačius sunkiausius covidinius pacientus, kuriems išsivystęs sunkus kvėpavimo nepakankamumas, tai jų prognozės, ypač jei jie vyresni ir turintys lėtinių ligų, yra labai mažos.
Ir kai mes atimam skyrius kaip patalpas arba personalą, kai reikia paimam kardiologus, anesteziologus, mes atimam resursus iš tų sričių ir tų pacientų, kurie realiai yra perspektyvesni. Mano kaip gydytojo užduotis nėra rūpintis covidu, mano užduotis bendrai išsaugoti kuo daugiau sveikatos. Ir čia balanso vėlgi nėra.
Mes viską „sukišome“ į covidą, sveikatos sistema tikrai yra apleista, ja nepasirūpinta ir kai po pirmos bangos atėjo pinigų covidui, ventiliatoriams, kitai įrangai, tai labai džiugu dėl to, nes galėjome geriau rūpintis žmonėmis, kurie neserga covidu, galėjome jiems geriau padėti. O dabar vėl yra išeita iš balanso. Reikia aiškiai suvokti, kad yra labai ribotas vietų skaičius ir mes turime turėti neurologijos, kardiologijos skyrius, turime teikti pagalbą žmonėms su insultu, infarktu, kurie patiria sunkias traumas ir kt.
Bet kuo daugiau turime Covid-19 atvejų, ligoninės yra apiplėšiamos, nėra įvesta standartų, kiek iš turimų lovų turima skirti covidui. Pavyzdžiui, tam turėtų būti skirta iki 40 proc. Jei būtų toks standartas, tada aiškiai matytume, kiek turime lovų, kokį atvejų skaičių galime toleruoti.
Taip grįžtame prie to, kiek procentų žmonių reikės pagalbos ir kiek laiko jie prabus ligoninėje. Jei atsirastų šie skaičiai, tada matant, kad tris dienas iš eilės turime spaudimą, iškart griežtiname priemones, o ne po mėnesio vėliau nei reikėjo. Kadangi nėra tokios matematikos, politiniai sprendimai nėra paremti ilgalaike strategija. Kitu atveju turimos katastrofinės pasekmės.
Kaip jūs pats atlaikote tą spaudimą?
Esu laimingas dėl to, kad teko susipažinti su meditacijos, jogos praktikomis. Aš tai naudoju kaip vidinį resursą, turiu nuostabią šeimą, žmoną, kačiukus, turime savo butą, namus, kurie yra kaip šventovė. O meditacija man padeda regeneruotis, siūlėme projektus ir socialiniuose tinkluose apie to svarbą. Nes ką matau, kad medikai po sunkių budėjimų griebiasi cukraus, nesveikų užkandžių, alkoholio, nikotino ir t.t. O visa tai tave tik dar labiau išsekina ir atima energiją.
Energetiniai gėrimai, dideli kavos kiekiai gal to budėjimo metu ir padeda ištempti, bet tavo „bateriją“8 išsunkia. Gaila, bet medicinos, slaugos studijų metu mes nesupažindinami su įrankiais, kvėpavimo praktikomis, meditacija, kurios padeda nuraminti savo protą. Manau, kad labai didelė problema, dar bus stebimos potrauminės streso pasekmės medikams, kurios atsiras po šitos bangos.
Ką dabar pasakytumėte bet kuriam gatvėje sutiktam žmogui?
Mes visi esame vienoje valtyje, vienoje šalyje, kur yra ribotas medikų, lovų kiekis. Jei mes nesilaikysime tam tikrų solidarumo principų, nesuprasime kad kiekvieno mūsų elgesys turi pasekmes, tai turės savo kainą.
Šią pandemiją galima išgyventi sąmoningai, ribojant savo socializacijos poreikius ir taip pamažinti viruso plitimą. Tai mes galime per tai pereiti, sulaukti vakcinų ir tęsti normalų gyvenimą. Arba, jei mes elgsimės nesąmoningai, tai turės tragiškų pasekmių visuomenei, ypač medikams, ekonomikai ir panašiai. Tai yra išbandymas mūsų žmogiškumu.
Ačiū už pokalbį.
