Antanas Smetona apie „Tautišką giesmę“: ilgiau nei himnas tai buvo protesto forma

Daugiau nei šimtmetį lietuvių širdyse nugulusi „Tautiška giesmė“, nors ir jauna, lyginant su kitų šalių himnais, bet ypatinga. Svarbu tai, kad kur kas ilgiau nei pats gyvuoja, himnas buvo uždraustas, žmonės už jo giedojimą persekioti, todėl „Tautiška giesmė“ žmonių lūpose įgavo protesto formą. Portalas tv3.lt su Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto docentu, kalbininku Antanu Smetona pasikalbėjo apie tai, kuo ypatingas dar XIX a. sukurtas Lietuvos himnas.

Antanas Smetona (nuotr. BFL / V. Skaraitis)

TV3 televizija jau vienuoliktą kartą iš eilės kviečia visus liepos 6 d. 21 val. giedoti Lietuvos himną – „Tautišką giesmę“.

Kalbininkas A. Smetona pastebi, kad Lietuvos himnas yra jaunas ir kur kas daugiau metų buvo ne oficialus šalies himnas, o tautos daina bei tam tikra protesto forma okupacijos dešimtmečiais. Anot A. Smetonos, nors daugybę metų „Tautiška giesmė“ plito iš lūpų į lūpas, įdomu tai, kad ji, skirtingai nei liaudies dainos, kito labai mažai.

Be to, giedant giesmę, nesunku pastebėti, kad ją kūrė intelektualas, mat joje, nors tiesiogiai neminimas Dievas, atliepiama moralė, dorybė ir kitos vertybės.

REKLAMA

Kokios ypatybės mūsų „Tautišką giesmę“ išskiria iš kitų šalių himnų?

Mūsų „Tautiška giesmė“ pirmiausiai yra jauna. Antra, mano galva, ji kūrėsi ne kaip esamos valstybės giesmė, o kaip būsimos valstybės, kaip tautos giesmė. Todėl jokių imperatorių, carų nėra joje minima. Nėra minimas net Dievas, nors jis ten yra, bet minimas nėra. Tai reikia manyti, kad tuo ji skiriasi nuo kitų.

Na taip, Dievas perteikiamas per „dorybę“, „gėrybę“...

Taip, taip pat „šviesą“. Be to, kurta vis dėlto intelektualo. Joje užkoduota labai daug tiek moralinės, tiek dvasinės, tiek valstybinės jėgos. 

O jei himną vis dėlto būtų kūręs ne intelektualas, o koks paprastas gatvės muzikantas? Ar jis būtų stipriai kitoks?

Paprastai himnai kuriami užsakius. 

Šis, kaip suprantu, nebuvo užsakytas.

Ne, nebuvo. Užsakomieji himnai yra viena. Jeigu paskaičiuotume, pavyzdžiui, metus, kiek jis buvo valstybės himnas ir kiek tautos daina, mes labai įdomius skaičiukus atrastume. Juk dabar mūsų himnui yra 122 metai. Iš jų 70 metų šitas himnas buvo be valstybės, okupuotas. 

Antra, net 50 metų jis buvo draudžiamas, nepageidaujamas, valdžios persekiojamas. Vadinasi, jis pasidarė ne tik kaip himnas, į žodžius niekas per daug nežiūrėdavo, tai buvo protesto forma. 

Be to, jis, kadangi ne Konstitucijoje įtvirtintas, ne kokiais įstatymais, iš esmės virto liaudies daina. O liaudies dainai, kaip mes žinome, svarbiausias atributas, bene būdingiausia charakteristika – variantiškumas. 

Beje, to variantiškumo ne tiek ir daug yra mūsų himne. Tai irgi keistenybė tokia. Bet, jeigu 50 metų buvo liaudyje iš lūpų į lūpas perduodamas, tai įdomi jo savybė.

Sąjūdžio akimirkos

Pastebėjau, kad nuo sukūrimo himnas tikrai nedaug kito. Pavyzdžiui, eilutė „Tegul dirba ant naudos tau“ virto „Tegul dirba Tavo naudai“. Kaip suprantu, tai buvo kalbos kultūros klaida?

Ten ir daugiau yra. Pasiklausiau himno, pavyzdžiui, 1910 metų – 12 metų po sukūrimo – ir jau šitos eilutės nėra, ji jau pataisyta. Juk nei kalbos inspekcijos, nei kalbos normintojų, nieko nebuvo, labai greitai pasitaisė. 

Mano galva, čia yra būtent liaudies dainos ypatumas. Susitvarkė tauta, kaip jai geriau. Antra, žiūrėkite, ten juk ir „tamsumas“, ir „tamsumus“ – giminė svyruoja. Tai irgi lygiai tas pats, kaip „morkas“, „morka“, „slyvas“, „slyva“. Tai yra liaudies kūrybos, liaudies prisitaikymo prie savo kalbos dalykai. Tai todėl aš nematyčiau čia kažkokio sąmoningo kalbos kultūros tvarkymo. Paprasčiausiai tauta taip kalbėjo ir tiek.

Teko skaityti ankstyvosios Lietuvos himno kritikos „Lietuvos aide“. Ten rašyta: „Kudirkos himnas, nors pavadintas tautiniu, bet neatitinka nei savo melodija, nei žodžiais lietuvių dvasios ir nežadina tautinių jausmų“. Kaip manote, ar himno žodžiai atitinka tautos dvasią?

Žodžiais kodėl neatitinka? „Lietuva, tėvyne mūsų // Tu didvyrių žeme“ – kaip neatitinka? Viskas atitinka, mano galva.

O kad kūrė intelektualas ir lenkiškų salonų šokių mėgėjas, kaip ir muzikos, natūralu, kad kultūrinė erdvė greičiausiai yra perimta iš dalies. Bet čia apie muzikinę kultūrą kalbu. 

O apie žodžius, kodėl netautiška, kodėl neliaudiška? Liaudiška, žinoma. Jeigu mes liaudį suprantame, kaip žemdirbių liaudį, ką bandoma iki šios dienos į mūsų galvas kišti, gal ir taip, su ta žemdirbių liaudimi nelabai kas bendro turima.

Bet, jeigu mes suprantame, kad visokiausių sluoksnių tautos, kultūros centras vis dėlto yra miestas, o ne kaimas, tai aš nesakyčiau, kad himnas neatitinka mūsų liaudies aspiracijų. Viskas atitinka.

Šimtmečio piknike „Vilnius - Lietuvai“ skambėjo Lietuvos himnas

Dar kritikos sulaukė ir tai, kad himne stiprybės siūloma semtis tik iš praeities ir tai tarsi neįkvepia ateičiai. Bet pats prieš tai užsiminėte, kad yra himne dieviškųjų aliuzijų sukurta.

Žinoma. Kaip Landsbergis sakė iš Švento Rašto kažkurios evangelijos – būkite šviesos vaikai. Tai ir giedama, kad „šviesa telydi“. Todėl palinkėjimai, raginimai elgtis ar gyventi tam tikru būdu, raginimai nenurimti ir išlaikyti, gerbti valstybę ir yra kas daugiau, jei ne palinkėjimai į ateitį.

Antra, žmogus – mes žinome nuvalkiotas frazes – be istorijos yra vaikas. Tai stiprybės galima semtis iš istorijos. Beje, nebūtinai ta mūsų istorija yra didvyrių istorija, ten yra visko. Yra ir didvyrių, ir niekšų, kaip ir kiekvienoje istorijoje. Jeigu tai yra mūsų ateities pamokos, tai čia nukreipimas tik į ateitį.

Mes istoriją žinome ir mokomės ne tam, kad apskritai neturėtume, ką veikti, ir ją žinotume. Mes ją mokomės ir studijuojame ne tam, kad ką nors pasmerktume ar išteisintume. Mes pirmiausiai ją studijuojame tam, kad nekartotume durnų savo klaidų. Tik kvailys lipa trečią kartą ant to paties grėblio (juokiasi). 

Taip pat pastebima, kad himne tarsi visai nėra atliepiamos moterys. Minimi tik „sūnūs“ ir „vaikai“.

Čia yra demagogija, mano galva. Kalbama apie tautą, apie žmogų, kas yra ir moteris, ir vyras, kalbama, tarkime, apie Lietuvos žmogų. Dar čia galite pridėti, kad nėra minimi rasiniai skirtumai (juokiasi). Visų skirtumų nepaminėsi. Čia nėra minimi ir šunų mylėtojai, nėra minimi ir ramunių augintojai ar kanapių. Daug ko nėra čia paminėta.

Ir taip neturi būti. Čia yra apibendrintas vaizdas, apibendrinai ir kalbama. Be to, nepamirškime mūsų kalbos subtilumų. Nors kai kas nesutinka, kalba vis dėl to riboja ir determinuoja mūsų mąstymą. Jeigu mes labai griežtai esame perskyrę vyrišką ir moterišką giminę visiems daiktams, kokie tik yra, ir nėra trečiosios giminės, tai atitinkamai taip turi ir elgtis.

Ir, jeigu sakoma „tėvai“, tai nereiškia, kad turimas galvoje tik tėvas, bet ne motina. Jeigu sakoma „sūnūs“, arba kaip suvalkiečiai sako – neturiu vaikų, tik mergaites dvi (juokiasi), tai čia yra visiškai nusišnekėjimas ir kaimiškas mąstymas.

O iš tikrųjų ten viskas yra apibendrinta ir suminėta. Jeigu yra „tėvynė“, tai durnystė daryti „motynę“, jei yra „didvyris“, tai dar didesnė durnystė daryti „didbobę“ (juokiasi).

Išpopuliarėjo vakarėliuose

Žodžius ir muziką Lietuvos himnui „Tautiška giesmė“ rašytojas Vincas Kudirka sukūrė 1898 m. Būtent tada kūrinys pirmą kartą publikuotas politikos ir mokslo dvimėnesiniame laikraštyje „Varpas“.

Nuo tada „Tautiška giesmė“ buvo giedama lietuviškuose vakarėliuose. O pirmą kartą kūrinys oficialiai sugiedotas Miko Petrausko vadovaujamo choro 1905 m. birželio 6 d. Didžiojo Vilniaus seimo išvakarių koncerte Vilniuje. 

Net tris kartus himnas kartotas koncerte, surengtame Didžiojo Vilniaus Seimo išvakarėse. 1905 m. Panevėžyje pirmojo lietuviško vakaro metu choras himną giedojo net 4 kartus. Jis 1905 m. giedotas Marijampolėje, Kudirkos Naumiestyje, 1906 m. – Ukmergėje, Tauragėje, Biržuose, Rokiškyje.

Kai nebuvo kokių savarankiškos lietuvių valdžios organų ar bent plačiai pripažintų visuomeninių institucijų, galėjusių autoritetingai paskelbti tą ar kitą giesmę himnu, jį savaime patvirtino pati visuomenė, pagerbdama Kudirkos giesmę atsistojimu. Taigi V. Kudirkos „Tautiška giesmė“ Lietuvos himnu pripažinta dar iki Lietuvos valstybės atkūrimo.  Vėliau, 1917–1918 m., dėl jo tinkamumo buvo kilusi diskusija: vieniems nepatiko žodžiai, kitiems muzika, bet ji greitai užgeso. 1919 m. „Tautiška giesmė“ patvirtinta Lietuvos himnu. 

Vincas Kudirka

Persekiojo už himno giedojimą

1940 m., po sovietinės okupacijos, himnas buvo uždraustas, vietoj jo buvo atliekamas „Internacionalas“, tačiau 1944 m. „Tautiška giesmė“ buvo atkurta kaip Lietuvos SSR himnas. 

1950 m. sukūrus naująjį LSSR himną, už „Tautiškos giesmės“ atlikimą buvo persekiojama ir baudžiama. Nepaisant to, himnas buvo giedamas nedideliuose susibūrimuose, viešai skambėjo 1956 m. Vėlinių įvykių metu Kaune, apie 1977 m. per Jonines Kernavėje, 1987 m. mitinge prie Adomo Mickevičiaus paminklo. 

1988 m. prieš atkuriant Lietuvos nepriklausomybę, himnu vėl tapo „Tautiška giesmė“. 1988 m. liepos 9 dieną Vingio parke su pakilimu buvo sugiedota „Tautiška giesmė“, tapusi Sąjūdžio mitingų pagrindine giesme. Kaip ir vėliava, Lietuvos valstybės himnas oficialiai patvirtintas 1988 m. lapkričio 18 d.

Sąjūdžio akimirkos

Himno idėja kilo užsienyje

Lietuvos valstybės himno, kaip ir tautinės vėliavos, idėja atsirado užsienyje. Iš pradžių į jį pretendavo net keli kūriniai. Apie 1880 m. Seinų kunigų seminarijos klierikai nutarė lietuvišku himnu laikyti Adomo Mickevičiaus poemos „Ponas Tadas“ eiles, prasidedančias žodžiais „Tėvyne Lietuva, tu kaip sveikata“. 

Pirmą kartą kaip himnas ši giesmė buvo sugiedota 1888 m. JAV per lietuvių suvažiavimą. Tarp Amerikos lietuvių plito ir kitos į tautos himną pretendavusios giesmės: „Tu Lietuva, tu mieliausia motinėlė“ (Antano Baranausko eilės), „Kur bėga Šešupė“ (žodžiai Jono Mačiulio-Maironio, muzika Česlovo Sasnausko). 

Ypač populiari buvo Jurgio Zauerveino „Jaunųjų lietuvninkų giesmelė“, arba „Lietuviais esame mes gimę“, pirmą kartą sugiedota 1896 m. Tilžėje. 1908 m. pagal naują Stasio Šimkaus melodiją šis Mažosios Lietuvos himnas buvo atliktas dainų šventėje Kaune. 

Tačiau Lietuvos valstybės himnu buvo pasirinktas kitas kūrinys – „Tautiška giesmė“, kurios žodžius sukūrė ir muziką pritaikė Vincas Kudirka.

„Tautiškos giesmės“ giedojimą ir šventinį koncertą „Himno banga“ stebėkite liepos 6 d., 19.30 per TV3 televiziją ir portale tv3.lt


Rašyti komentarą...
J
Jolce
2020-07-04 21:29:22
Pranešti apie netinkamą komentarą
Liberalai tuoj pareiks, kad himnas neatitinka sio laikmecio, nes ten kalbama apie DORYBE. Neisivaizduoju, kaip kokia armonaite, simasius, cmilyte...landsbergio palikuonys gali giedoti Lietuvos Himna...ir dar uzsideja ranka ant sirdies.
Atsakyti
-2

P
Pritariu
2020-07-05 10:41:41
Pranešti apie netinkamą komentarą
šių dienų propagandos juodadarbių kalambūras, atseit : "niekas gerai nežino, kas yra moralė". Bet tai yra būtent liberastų neišmokta pamoka ir problema. Kol visuomenė šitos pamokos neišmoks, tol ji negalės žengti į ateitį, pagaliau, kaip jau buvo ne kartą istorijoje, gali save susinaikinti, būti nušluota svetimųjų.
Atsakyti
-1

X
XXL
2020-07-05 11:03:48
Pranešti apie netinkamą komentarą
Smetona tiesiog šauniai pakomentavo galimus kaltinimus
Atsakyti
-1

SKAITYTI KOMENTARUS (4)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų