Gorbačiovas – žmogus, pralošęs imperiją

Kai 1921 metais bolševikai įkūrė Sovietų Sąjungą Leninas kitus bolševikus drąsino retoriniu klausimu, „kas aplenkia ką“? O štai Stalinas mėgo aštresnę klausimo versiją – „kas-ką“? Abu politiką matė kaip mirtiną žaidimą, kur nugalėtojas pasiima viską. Kitaip tariant, jiems politika beveik visą laiką reiškė karą. Visgi buvo ir kitų klausimų, lėmusių Sovietų Sąjungos likimą. 

(nuotr. Vida Press)

Portalas tv3.lt siūlo pasidairyti po įdomius istorijos užkaborius ir kiekvieną sekmadienį sužinoti šį tą netikėto.

Vladimiras Putinas su neslepiamu liūdesiu yra pareiškęs, kad Sovietų Sąjungos žlugimas buvo didžiausia geopolitinė klaida. Jis šį žlugimą mato ne tik kaip Vakarų pergalę, bet ir kaip galingą kirtį Rusijos valstybei ir kelia dar vieną klausimą – „ką kaltinti“? Putino ir daugelio rusų akyse didžiausia kaltė krenta ant pirmojo ir paskutiniojo Sovietų Sąjungos prezidento Michailo Gorbačiovo, žmogaus – pralošusio imperiją.

Visgi M. Gorbačiovas niekada už tai nebuvo nubaustas, priešingai, jis visą laiką važinėjo po užsienį, skaitė paskaitas ir vis atsiimdavo apdovanojimus tuo pat metu, kai milijonai jo bendrapiliečių kentė skurdą. 1996 metais jis net mėgino tapti Rusijos prezidentu, bet gavo vos pusę procento balsų.

Michailas Gorbačiovas, Alla Pugačiova ir Maksimas Galkinas  (nuotr. Vida Press)

Dabar aštuntą dešimtį perkopęs Gorbačiovas ramiai gyvena viloje greta Maskvos. Visgi jis nėra tylus gyvenimo stebėtojas, o dalija interviu, dalyvauja rašant istorines knygas ir autobiografijas. Žmogus „pralošęs“ imperiją yra įdomus ne tik istorikams ar biografams, bet ir tiems, kurie vis dar mėgina suvokti, kaip žlugo Sovietų Sąjunga, kas paskatino jos byrėjimą ir kodėl viskas vyko taip, kaip vyko?

REKLAMA

M. Gorbačiovas gimė valstiečių kaime Šiaurės Kaukaze tuo metu, kai stalinizmas tik pradėjo savo pirmuosius žingsnius. Jo tėvų šeima tam priešinosi ir kentėjo. Nepaisydamos drakoniškų antireliginių įstatymų M. Gorbačiovo motina ir senelė reikalavo, kad gūdžiais 1931 metais jis būtų slapta pakrikštytas. Jis niekada nepažins dviejų savo dėdžių ir tetos, kurie mirė bado metais, kaip ir dviejų senelių, dingusių Gulago platybėse Stalino siautėjimo metais.

Kiek vėliau, jau mokydamas Maskvoje universitete, jis sutiko Raisą Titarenko, jų romanas buvo sutvirtintas jos protu, stipria valia ir jos būsimo vyro ambicijomis. Ji paaukojo karjerą dėl vyro, kuriam troško padėti. Būtent ši moteris padėjo jam daryti karjerą, apsiginti nuo priešų, papildydavo tuo, ko jis neturėjo – žavesiu, komunikabilumu ir pasitikėjimu. Niekas jam nedarė įtakojo labiau. M. Gorbačiovas įėjo į istoriją, kaip politikas mėginęs reformuoti Sovietų Sąjunga, bet jis nebuvo vienintelis.

Pirmasis reformatorius buvo Nikita Chrisčiovas. Tiesa, jis buvo visiškai kitoks nei M. Gorbačiovas, didesniąją savo karjeros dalį N. Chruščiovas praleido, kaip Stalino parankinis, jo rankos buvo kruvinos, bet mirus Stalinui N. Chruščiovas apsuko visus savo konkurentus ir pasičiupo patį svarbiausią postą.

Tuo pat metu buvo paskelbta destalinizacija, ištuštėjo Gulagas. N. Chruščiovas už reformas sumokėjo brangiai, 1964 metais partijos prezidiumo iniciatyva jis buvo iškviestas iš atostogų Kryme ir uždarytas namuose. „Specialiajam kaliniui“ buvo paskirtas namų areštas visam likusiam gyvenimui. Tokio likimo visada bijojo ir paskutinysis Sovietų Sąjungos prezidentas, Krymas ne veltui jam kėlė siaubą. 

REKLAMA

Amžininkai mano, kad didžiausia bausmė M. Gorbačiovui yra stebėti jo palikimo išsižadėjimą, autoritarizmo atstatymą, KGB mokyklą perėjusio lyderio įsitvirtinimą ir politinių metodų, primenančių Stalino laikus, grįžimą. 

Tiesa, ryšių su KGB turėjo ir pats M. Gorbačiovas. Jis niekada nebūtų pasiekęs tokių karjeros aukštumų be Jurijaus Andropovo, buvusio KGB vado ir Sovietų Sąjungos lyderio paramos.

M. Gorbačiovas susipažino su J. Andropovu išsyk, kai šis tapo KGB vadovu 1968 metais. Vienas jauniausių komunistų partijos regioninių vadovų jau tada garsėjo, kaip pragmatiškas, lojalus ir talentingas politikas, o KGB vadovas jautė, kad tokių žmonių Sovietų Sąjungai kaip tik ir reikia.

J. Andropovo pozicija leido jam prieiti prie ekonominių duomenų, kurie rodė ekonomikos stagnaciją, valdžios struktūrų korupciją ir neveiksnumą. Tiesa, net matydamas tai, pats J. Andropovas negalėjo padaryti itin daug, 1982 metais perėmęs valdžią iš ką tik mirusio Leonido Brežnevo, jis skundėsi silpna sveikata ir mėnesių mėnesius dirbo iš savo vilos, tuo pat metu beveik visą laiką buvo pririštas prie dializės aparato.

1983 metais gulėdamas ligos patale jis įsakė savo įpėdiniu rinkti M. Gorbačiovą. Visgi mirus J. Andropovui politinis biuras nutarė, kad pasiligojęs, senas, bet ištikimas partietis Konstantinas Černenka bus saugesnis pasirinkimas.

K. Černenka mirė vos po metų ir tada atėjo M. Gorbačiovo laikas. Tiesa, jis nebuvo vienintelis kandidatas „vesti“ komunistų partiją, be jo po K. Černenkos mirties buvo dar bent tuzinas norinčiųjų užimti aukščiausią postą komunistų partijoje. Pavyko tik vienam. 

REKLAMA

Pirmasis viešas M. Gorbačiovo pasirodymas buvo neformalus, jis elgėsi taip, tarsi žinotų, kad pakeis Sovietų Sąjungos istoriją. Jo klausimas valstybei buvo „ką galima padaryti?“. Ir jis padarė, bet iki šiol nesutariama, ar reikėto daryti būtent taip?

Visgi bent jau pačioje pradžioje naujasis lyderis neturėjo konkrečių planų, kaip gelbėti Sovietų Sąjungos ekonomiką. Net jei ir būtų norėjęs, nebūtų galėjęs to padaryti, tai būtų kliudę kitiems politinio biuro nariams, o vieno žmogaus valdžia Sovietų Sąjungoje mirė kartu su Stalinu.

M. Gorbačiovas (nuotr. SCANPIX)

M. Gorbačiovas visą laiką bijojo, kad jam nutiks taip, kaip nutiko N. Chruščiovui, kad jis bus uždarytas savo Krymo viloje, neteks pareigų ar bus įkalintas namuose iki gyvenimo galo. Taip nenutiko, bet buvo momentų, kai jis manė, kad išsipildė baisiausi jo košmarai.

Vilniaus universiteto istorikas Algirdas Jakubčionis sako, kad M. Gorbačiovas pradėdamas „perestroika“ tiksliai nežinojo, ką darė, nors mėgino šiek tiek pagyvinti leisgyvę šalies ekonomiką.

„Nuo 1979 metų ekonomikos krizės Sovietų Sąjungoje buvo tokios dažnos, kad ištikdavo net elektros energijos krizės. Sutikite, kai XX amžiaus paskutiniuose dešimtmečiuose šalį ištinka elektros energijos krizė – tai tiktai blogas ženklas. Tuo pat metu sprogo Černobylis, o tai reiškė, kad reikia proveržio ne tik ekonomikoje, bet ir technologijose“, – sakė istorikas.

Galvos skausmą sovietų lyderiui kėlė ir lėtai ir be entuziazmo dirbantys žmonės, kurie neretai imituodavo savo darbą.

„Sovietmečiu sklandė anekdotas, esą valdžia vaidina, kad moka, o žmonės vaidina, kad dirba. Darbo našumas ir darbo kokybė buvo apverktina. Ir dabartinės avarijos Rusijoje vis dar yra darbo kultūros nebuvimo pasekmė ir tai ateina net ne iš sovietmečio, bet dar iš carinių laikų“, – kalbėjo A. Jakubčionis.

REKLAMA

M. Gorbačiovas savo tikslus bandė pasiekti švelnindamas santykius, liberalizuoti socializmą, padaryti jį su „žmogišku veidu“. Tai, pasak istoriko, buvo tiesus kelias į žlugimą, nes nei Šiaurės Korėjoje, nei Kuboje toks socializmas neįsivaizduojamas, toks jis nebuvo įmanomas ir Sovietų Sąjungoje.

„Viena iš fix idėjų buvo, kad galima socializmą pakeisti demokratizuojant ir, kad jis išliks. Tai tikrai buvo fix idėja, nesuvokta, kad tai – nesuderinama. Tai buvo pagrindinės klaidos, kurias jis darė. Jis taip pat neprognozavo, kad kils problemų dėl nacionalinių santykių, kad gali kilti nesutarimų, sovietiniai piliečiai imti žudyti vieni kitus. Jis manė, kad Sovietų Sąjunga yra sucementuota, bet taip toli gražu nebuvo. Tai įrodė prasidėję pjautynės Kalnų Karabache“, – svarstė istorikas, tikindamas, kad prievartos proveržiui imperijoje M. Gorbačiovas nebuvo pasiruošęs.

M. Gorbačiovas ir R. Reaganas (nuotr. SCANPIX)

Kaip ir kiekvienas Sovietų Sąjungos lyderis, M. Gorbačiovas manė, kad jis gali valdyti, susimąstęs, kad negali to daryti, jis nebuvo.

„Po Baltijos kelio M. Gorbačiovo suvokimas, kas gali pasikeisti Sovietų Sąjungoje ėmė kisti. Pirmiausia, imta aktyviai kalbėti apie naują sąjunginę sutartį, spręsta, kad kažką reikia keisti. Imta kalbėti apie ekonominį savarankiškumą. O galutinai visas paveikslas atsiskleidė lankantis Vilniuje. Čia jam į akis buvo pasakyta, kad Lietuva nori būti savarankiška. Iš to interviu matosi, kad jis to nesitikėjo, net sučepsėjo pasimetęs“, – prisimena istorikas.


Rašyti komentarą...
A
AHA
2019-09-01 18:43:36
Pranešti apie netinkamą komentarą
bet tais laikais, karves kiekviena diena duodavo daugiau pieno, taip kalbedavo per liet tel., ot tai buvo karves:DDD
Atsakyti
-5

j
jo
2019-09-01 18:46:15
Pranešti apie netinkamą komentarą
O dabar per televizija rodo, kaip saugiai pasimyleti su kazkokiais ten prezervatyvais:)))
Atsakyti
-4

R
Rimut
2019-09-01 20:03:26
Pranešti apie netinkamą komentarą
Geras zmogus buvo
Atsakyti
-5

SKAITYTI KOMENTARUS (6)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų