Tikriausiai niekas nežinojo, kad įmanoma susirgti virusu, kuris padeda pasveikti nuo tiek daug ligų. Nežinojau ir aš, kol vieną dieną nepajutau stiprių jo simptomų ir galiausiai supratau, kad niekada jo nebeatsikratysiu. Šis virusas Lietuvoje dar nėra stipriai paplitęs, bet po truputį kovoja su žmonių imunitetu. Tas virusas- savanorystė.
Savanorystė buvo vienas tobuliausių dalykų, kurie yra nutikę mano gyvenime. Visuomet mylėjau gyvūnus ir nuo vaikystės tempdavau juos namo, laukinukam ieškodavau namų. Prieš pusmetį netyčia sužinojau apie vieną vykdomą projektą- LGGD Vilniaus skyriaus „Gyvybės vagonėlius“, kuriuose dabar neretai ir praleidžiu didžiąją savo laisvalaikio dalį. Juose, kartu su savanorių šeima, prižiūriu iš mirties rankų išplėštus gyvūnus. Na, tai mano pomėgis, o tavo gali būti visai kitoks.
Neretai girdžiu, jog žmonėms trūksta veiklos ir vietų savirealizacijai. Tik paieškokit! Savanorystės spektras yra toks platus, kad net ir geriausių kompanijų atstovai ar kiti darbdaviai negalėtų pasiūlyti tokių sąlygų. Smagiausia tai, kad čia nėra ribų. Nors esu savanorė organizacijoje, kuri gelbėja ir prižiūri beglobius gyvūnus, jau teko bendrauti ir su žvaigždėmis, ieškoti įvairiausių rėmėjų, rašyti straipsnius, organizuoti renginius, fotosesijas. Taip pat pas mus ateina įvairiausio amžiaus vaikų grupės, o ir mes lankomės mokyklose, skaitom paskaitas. Ir čia niekas nereikalauja darbo patirties ir nuolatinių darbo valandų. Esi visuomet laukiamas!
Dar viena iš puikių šio viruso savybių yra ta, kad apart to, kad galiu daryti tai, ką mėgstu, aš sutikau gausybę nuostabių žmonių. Savanoriškoje veikloje nėra nei socialinių sluoksnių, nei didelių bendravimo kriterijų, amžiaus skirtumų, tik gausa skirtingų profesijų žmonių, kurie turi vieną viziją ir remiasi petys petin, kad ją pasiektų. Jautiesi vienišas? Kodėl nepabandžius prisijungti prie mūsų ar kitos savanoriškos veiklos? Baisu? Nebijok, mane pasitiko su tokia šiluma, kad tie žmonės jau tapo mano gyvenimo dalimi ir dar nei karto nenuvylė.
Netiki, kad geras darbas grįžta atgal? Juk nebūtinai jis turi grįžti kitu geru darbu. Tai gali būti geros emocijos, gera savijauta, kai užsiimi širdžiai miela veikla. Kiekvieną kartą, kai pamatau besidžiaugiančius, bešokinėjančius šuniukus, jaučiuosi laiminga, reikalinga, mylima. Aš nelaukiu savo atlygio ateityje, aš jį gaunu kiekvieną akimirką- čia ir dabar, tad kodėl delsi Tu?
Apie šį virusą rašau tam, kad parodyčiau, kokį džiaugsmą gali patirti, o galbūt atsisakai. Kodėl sakau, kad savanorystė padėjo man pasveikti? Nes darau tai, ką mėgstu ir visuomet turiu kampelį, kur net ir tuomet, kai visi aplinkui pyksta, mane pasitinka su meile. Išmokau dažniau džiaugtis ir rečiau liūdėti ar pykti. Manau, kad tai jau gera pradžia. O ką manai Tu?
