1. Paskelbtas penkių partijų susitarimas dėl aukštojo mokslo reformos yra tik žodžiai, kuriais bandoma įpiršti mintį, kad studentams pradėjus mokėti už mokslą studijų kokybė automatiškai pagerės. Tai naivus teiginys, slepiantis finansinių institucijų siekį išplėsti paskolų rinką aukštojo mokslo sąskaita ir priversti labiausiai pažeidžiamus visuomenės sluoksnius finansuoti neefektyvią mokslo struktūrą.
2. Lietuvos valstybės lėšos skiriamos aukštajam mokslui yra mažiausios iš visų ES šalių; nuo 2002 m. ši parama, lyginant su BVP, mažėja, nepaisant spartaus šalies biudžeto augimo. Privalome užsibrėžti tikslą iki 2010 m. pasiekti ES rekomenduojamą 2 proc. nuo BVP Aukštojo mokslo finansavimą.
3. Jei valstybė nerastų galimybių neatidėliojant padidinti valstybės finansavimą aukštajam mokslui (pvz., šauktinių kariuomenės sąskaita), mokestis už mokslą iš dalies galėtų būti taikomas magistrinių studijų programoms, tačiau pirmosios pakopos (bakalauro) studijos privalo būti nemokamos – aukštasis mokslas turi būti prieinamas visiems socialiniams sluoksniams.
4. Socialiai remtiniems ir nepasiturinčių šeimų vaikams turi būti skiriamos valstybės stipendijos; taip pat turi būti sudaryta galimybė gabiems studentams gauti lengvatines paskolas magistro studijoms finansuoti tiek Lietuvos, tiek ir kituose ES universitetuose.
5. Aukštojo mokslo kokybę gali pagerinti universitetų konkurencingumas, tačiau konkurencija, nepažeidžiant jų autonomijos, turi vykti suvienodinus konkurencines sąlygas. Konkurencija turėtų vykti ne tarp universitetų administracijų, bandančių privilioti į auditorijas ir išlaikyti jose kuo didesnį skaičių studentų, bet tarp dėstytojų, galinčių pasiūlyti studentams kokybiškas studijų programas.
6. Konkurencija turėtų prasidėti nuo specialistų, rengiančių didesnio mokslinio įdirbio reikalaujančių magistrinių studijų programas, kad jos galėtų įsilieti į bendrą Europos aukštojo mokslo erdvę, kurią iki 2010 m. siekia sukurti Bolonijos procesas. Taip atsirastų daugiau galimybių pritraukti studentus ne tik iš Lietuvos, bet ir iš kitų ES ir pasaulio šalių.
7. Žemą studijų kokybę lemia nepakankami dėstytojų atlyginimai, apskaičiuojami pagal individualius mokslinius koeficientus, kuriuos nustato galios svertus turintys universitetų valdininkai. Turi būti nustatyta skaidri ir meritokratinė dėstytojų darbo apmokėjimo bei priedų už publikacijas skyrimo tvarka, skatinanti nepriklausomą mokslinių tyrimų plėtotę visuose valstybiniuose universitetuose.
8. Dėstytojų darbo kokybę smukdo neracionaliai paskirstyti darbo krūviai: nustatytas 800 valandų per metus krūvis turi būti panaikintas, o vietoj jos nustatyti optimalūs pedagoginio darbo krūviai, atsižvelgiant į universitetų darbuotojų profesinių sąjungų reikalavimus. Ten, kur nėra akademinių darbuotojų profsąjungų, reikėtų skatinti, kad jos būtų kuo greičiau įkurtos.
9. Studijų kokybę gali pagerinti savarankiškas ir grupinis studentų darbas, kurio tikslas būtų ne atmintinai iškalti paskaitų užrašus, bet kritiškai mąstyti, vertinti diskutuojant demokratiškoje aplinkoje, kur dėstytojas nėra patriarchalinis mokytojas, o studentų kolega, padėjėjas, konsultantas.
10. Universitetai turi atsiverti užsienio mokslininkams ir organizacijų vadovams, kviesti juos pastoviam darbui – tai leistų pastovų mokslinių žinių, studijų programų ir mokymo literatūros atnaujinimą, užtikrintų kokybiškesnį ir demokratiškesnį, neautoritarinį ir neoligarchinį, universitetų valdymą.
