kasparas pocius

Be Vytauto Landsbergio nei radikalūs, nei su oligarchais skudurus sumetę Lietuvos kairieji beveik neranda su kuo kovoti. Nei politikoje, nei istorijoje. Politinį invalidumą pakeistų bent jau klinikinė-politinė mirtis.

Prieš  metus, 2008-ųjų rugsėjį, Vilniuje duris atvėrė universitetas, kuris nebuvo panašus į visus iki tol veikusius universitetus. Jis neturėjo savo patalpų, vadinamų universiteto rūmais, neturėjo rektoriaus ir katedrų vedėjų, neturėjo jokių valstybės patvirtintų mokymo programų. Jame nebuvo egzaminų ir įskaitų, savo studentams jis nesiūlė ir studijų baigimo diplomų. Bet užtai jame buvo daug noro mokytis, iniciatyvos ir laisvės, todėl jis buvo pavadintas Laisvuoju.

NATO jubiliejaus išvakarėse amerikiečių portalas „Democracy Now!“ kalbino žymų politologą, lingvistą, Naujosios Pasaulio Tvarkos, o taip pat ir ją užtikrinančios NATO kritiką Noamą Chomsky. Pateikiame sutrumpintą šio interviu tekstą. AMY GOODMAN: Pradėkime nuo NATO šešiasdešimtmečiui skirto susitikimo. Po daugiau nei keturių dešimtmečių prie aljanso iš naujo prisijungė Prancūzija. Ką apie tai manote? NOAM CHOMSKY: Kyla klausimas, ar išvis verta švęsti NATO jubiliejų.

Vyriausybėms, kurios į laisvosios rinkos ideologijos sukeltą krizę atsako taikydamos senus pažįstamus metodus, išsilaikyti nepadės net melas. Stebėdama minias žmonių Islandijoje, puodų ir keptuvių skambinimu sukėlusias savo vyriausybės griūtį, prisiminiau lozungą, kuris antikapitalistų sluoksniuose buvo populiarus 2002-aisiais: „Jūs esate Enron. Mes esame Argentina.“ Skelbiama žinia buvo paprasta.

2009 m. sausio 8 d. Lietuvos Respublikos Seimo liberalų sąjūdžio frakcijos nariai Dalia Kuodytė ir Vytautas Grubliauskas kreipėsi į Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovą prašydami išsiaiškinti, ar keturi interneto tinklalapiai, tarp jų – ir anarchija.lt, nepažeidžia Lietuvos Respublikos įstatymų.

Finansinės rinkos paslapčių išaiškėjimas JAV prezidento rinkimų kampanijos metu – viena iš progų pažvelgti į apnuogintą politinės ir ekonominės sistemos prigimtį. Kampanijos aistroms pasiekus didžiausią mastą, visi jaučia nerimą – iš milijonų žmonių bus atimti namai, kils bedarbystė, dings indėliai, rizikuojama netekti sveikatos apsaugos. Pirmieji Busho siūlymai, kaip elgtis krizės akivaizdoje, taip dvokė totalitarizmu, kad buvo greitai pakeisti.

Ką bereikštų šių savaičių įvykiai, niekas neturėtų patikėti išpūstais pareiškimais, kad krizė rinkoje signalizuoja apie „laisvosios rinkos“ ideologijos mirtį. Laisvosios rinkos ideologija visuomet buvo kapitalistų interesų tarnaite, jos šiandieniniai potvyniai ir atoslūgiai priklauso nuo jos naudingumo tiems interesams. Kai ekonomika klesti, yra pelninga skelbti laissez faire ideologiją, kadangi valdžios nebuvimas leidžia pūsti spekuliacijų burbulus.

„Atstovaudami sau patiems ir remdamiesi teise į vaizduotę paleidžiame nuobodulio struktūras – universitetų bei studentijos nomenklatūrą – užkalame biurokratijos duris ir skelbiame jų nurodymus negaliojančiais.

Jono Meko vizualiųjų menų centras, valdžios ir verslo struktūrų machinacijų dėka įkeltas į „Vilniaus vartus“, žymi FLUXUS legendos mirtį. Didysis George Maciunas (jo pavardės šiuo atveju nereikėtų lietuvinti protesto prieš buką lietuvišką konservatyvumą vardan), visą savo kančių ir vargų pilną gyvenimą stengęsis išplėšti nepriklausomą meną iš rinkos ir komercijos nagų, šiandien turbūt vartosi karste.