Lietuvos prezidentė – moteris. Praėjusiam Seimui vadovavo moteris. Krašto apsaugos ministrė praėjusioje Vyriausybėje taip pat buvo moteris. Lietuva vadovaujančias pareigas užimančių moterų skaičiumi lenkia nemažai senųjų demokratijų, tačiau kyla retorinis klausimas: kodėl paprastų moterų padėtis nuo to nė kiek negerėja ir smurto atvejų prieš jas nemažėja?
Muša – vadinasi myli?
Nuo nusikalstamų veikų nukentėjusių silpnosios lyties atstovių skaičius intensyviai didėja. Informatikos ir ryšių departamento prie Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, 2012 metais buvo nužudytos 11 moterų, sunkiai sužalotos – 269. Praėjusiais metais fizinį skausmą ir nežymų sveikatos sutrikdymą patyrė 3947, seksualinį išprievartavimą – 6 moterys.
O kiek dar moterų kasdien kenčia nuo smurto ir jų istorijos, deja, nepasiekia nei žiniasklaidos, nei teisėsaugos?
Ranką prieš moteris pakėlę vyrai neretai teisinasi padauginę alkoholio ar prisipažįsta, kad juos persekioja vaikystėje patirti savų tėvų smūgiai, patyčios ir net prievarta. Tačiau nepaisant to, mūsų visuomenėje vyrų agresija nesąmoningai pateisinama. Juk vis dar gajus ir itin populiarus posakis: „Muša – vadinasi myli“.
Visuomenėje agresyvus vyrų elgesys ne tik toleruojamas, bet ir toliau laikomas vyriškosios tapatybės rodikliu. Tai galėtų iliustruoti ir neseniai nuaidėjęs smurto išpuolis, kuomet tituluotas bušido kovotojas gatvėje sumušė merginą vien tik dėl to, kad ši neatkreipė į jį dėmesio. „Iš baro išėjęs parūkyti išgėręs vaikinas griebė merginai už užpakalio, jai atsisukus, jis profesionaliai ir techniškai spyrė į veidą, mergina atbula krito ant senamiesčio grindinio ir prarado sąmonę“, – pasakojo šio įvykio liudininkai.
Ikiteisminiai tyrimai neatspindi tikrovės
Kalbant apie smurtą šeimoje, beveik visiems smurtiniams veiksmams būdinga tai, kad daugelis moterų juos patiria ne rečiau kaip kartą per metus, o didžioji dauguma net kiekvieną savaitę ar mėnesį. Tai rodo, kad iš esmės smurtas šeimoje yra nuolatinis ir periodiškas, o tam tikram atsitiktinumui galėtume priskirti labai mažą dalį. Apmaudžiausia tai, jog oficialiai užfiksuojama tik nedidelė smurto šeimoje dalis.
Nusikalstamų veikų žinybinio registro duomenimis, smurtinius veiksmus dėl kurių pastaraisiais metais buvo pradėti ikiteisminiai tyrimai, šeimoje patyrė apie 0,06 proc. visų Lietuvos moterų. Akivaizdu, kad šie skaičiai neatspindi realios situacijos. Ir tai susiję su keliomis esminėmis priežastimis. Viena jų ta, jog registre registruojami tik tie nusikaltimai, dėl kurių pradėtas ikiteisminis tyrimas. Tuo tarpu didelė smurto šeimose dalis vis dėlto nepatenka į baudžiamosios teisės akiratį, kadangi neturi baudžiamojo nusižengimo požymių.
Be to, baudžiamasis teisės procesas yra pradedamas tik pagal nukentėjusiosios skundą. O moterys ne visada ryžtasi rašyti skundus prieš savo smurtaujančius vyrus.
Pagalbos ieško retai
Sunku pasakyti kokios priežastys nulemia tai, jog tik nedidelė dalis nukentėjusiųjų ieško pagalbos. Net 60 procentų moterų, niekada nesikreipiančių pagalbos, pačios negali atsakyti kodėl jos taip elgiasi. Apie trečdalis nukentėjusiųjų teigė, jog niekada apie pagalbą nėra susimąsčiusios ir tik mažiau nei 10 procentų nesikreipė visai, nes nesitikėjo objektyvios pagalbos iš paramą teikiančių institucijų.
Taigi, galima daryti prielaidą, kad Lietuvos moterims tiesiog trūksta informacijos apie pagalbą smurto atveju, galbūt trūksta ir aktyviai veikiančių centrų, kurių informacija pasiektų tikslinę grupę. Tiesa, pakalbintos kai kurios smurtaujančių vyrų aukos teigė ieškojusios pagalbos, bet kitą kartą greičiausiai nebesikreipsiančios niekur.
Kas lemia tokį didelį įvairiomis specializuotomis institucijomis nusivylusių moterų skaičių? Akivaizdu, kad priežastys yra įvairios ir susijusios tiek su pagalbą teikiančių institucijų nepakankamu pasiruošimu reaguot į įvairias moteris ištikusias bėdas, tiek ir su smurto aukų požiūriu į savo problemas bei galimybes jas spręsti.
Trūksta kvalifikuotos paramos
Tokia dabartinė situacija rodo, kad moterims pagalbą teikiančios organizacijos turėtų orientuotis ne tik į smurto pasekmių sprendimą, bet ir stiprinti smurto priežasčių suvokimą, skatinti aukas aktyviai spręsti problemą. Taip pat reikalingas šviečiamojo pobūdžio darbas, nukreiptas į visuomenę ir šeimas, kuriose yra smurtaujama. O šiandien smurto aukomis tapusios moterys dar nesulaukia intensyvios ir kvalifikuotos specialistų pagalbos. Elita Semenavičiūtė
