• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Kas vienija mus, lietuvius, visų pirma? Teritorija, istorija, kultūra, kalba, kova  už nepriklausomos valstybės sukūrimą, politinio gyvenimo savarankiškumas ir t. t.?  Ar lietuviškumo temos plėtotėje iš principo gali būti fiksuotinas koks nors substancinis atskaitos taškas, ar viskas čia yra vienodai svarbu ir nesvarbu, o tautiškumo  aktualizacija bet kuriuo atveju tėra tik istorijoje atsitiktinai sutapusių veiksnių hipostazė? Kas čia išties ypač reikšminga, o kas gali būti vertinama tik kaip išvestinis dydis? Esu įsitikinęs, jog svarbu išpurenti dirvą tokių klausimų atsiradimo reikalui, po to brandinti minėto pavyzdžio klausimus, net jeigu atsakymai nepasirodo taip greitai, kaip to norėtųsi.

REKLAMA
REKLAMA

Tačiau, kaip atrodo, negalima ir uždelsti, nes netrukus tokių klausimų forsavimas gali būti  blokuojamas politinio korektiškumo sumetimais, o galimi atsakymai jau iš tolo apšaukiami nediskretiškais, priskiriami žalingų ar neskoningų idėjų grafai. Taigi skubėkime pasiginčyti su tais  bendrapiliečiais, kurie demonstruoja savo įsitikinimą, jog globalizacijos amžiuje  apsisprendimas ,,būti lietuviu” yra labai ribotas pasirinkimas, kai tuo tarpu europiečio, o  tuo labiau pasaulio piliečio statusas esą atveria neaprėpiamus savivokos horizontus, yra grandiozinis mentaliteto išlaisvinimas. Tokie žmonės paprastai nurodo į  erzinančias,  ribojančios, nepakankamos mūsų gyvenimo aplinkybes, su kuriomis nesinori tapatintis, drauge, žinoma, prisiimant sau tam tikrą atsakomybės dalį. Čia išties panašu į tą atvejį, kai spaudžiant batams yra pasiūloma nusipjauti sveikas kojas ir vietoj jų pradėti dėvėti protezus. Protezas išties neskauda, o ,,europietis”, ,, pasaulio pilietis” ir yra toks tapatybės protezas.

REKLAMA

Taigi, kaip atrodo, pati   tapatybė savo prigimtimi nesileidžia pernelyg, t. y. išplaunant visas ribas, būti universalizuojama, ,,beribiškumas" čia tampa kažkokiu švaistūnišku ,,kiaurumu”, nors, tiesą sakant, esu susidūręs su dar labiau skaudžiais atsiribojimo pavyzdžiais. Buvo atvejis ( iš principo lengvai multiplikuojamas, nesunkiai pamėgdžiojamas), kai žmogus politinio protesto pretekstu, taigi protestuodamas prieš politinės sistemos ydas, paskelbė išvadą, jog esą jam gėda būti lietuviu. Tokiu būdu Lietuvos gyventojas    pademonstruoja savo giliausią rezignaciją, žmogišką destrukciją, pranešė apie asmeninę katastrofą.

REKLAMA
REKLAMA

Demonstracija, žinoma, lieka tik demonstracija,  ne visada ji yra nuoširdi, tačiau galima teigti, jog pats žmogus yra labai trumparegis, jeigu tautinę saviidentifikaciją tapatina su politinėm simpatijom ar antipatijom. Kaip visi žinome, nepriklausomos valstybės sukūrimas yra išskirtinai svarbi sąlyga tautos kultūros puoselėjimui ir tuo pagrindu tautos gyvybingumo palaikymui, tačiau neseniai nuskambėjusių įvykių kai kurios aplinkybės teikia pretekstą įsivaizduoti, jog neatmestina iš principo yra galimybė, kai išskirtinai svarbios nepriklausomo valstybingumo plėtotei institucijos yra nukreipiamos prieš tautos gyvybingumo pagrindus. Okupacijos sąlygomis valdžios savivalė ir prievarta neretai yra vienas iš veiksnių, kuris gali net paskatinti žmones telkti kūrybines pajėgas tautiškumo puoselėjimui kaip labiausiai efektyviam priešnuodžiui prieš svetimos šalies valios įtvirtinimą. Neatsitiktinai okupantas visų pirma siekia nutautinti pavergtuosius, savo orumą ginantis žmogus tam priešinasi..Čia tarsi viskas aišku. Kita vertus, daug kebliau yra atsirinki, kai žmogus radikaliai nusivilia laisva politine valia įtvirtintos valdžios veiksmais, kai valdžia mojuodama tautos kaip suvereno suteiktais įgaliojimais pradeda tarnauti  kažkam visiškai kitam, kai daugiau ar mažiau aiškų okupacijos faktą keičia labai supainiotos, dviprasmiškos neookupacinės politinės tvarkos prieštaros.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Tas  kažkas visiškai kitas  nebūtinai  yra išgryninto pavidalo svetimos šalies valia, tai gali būti visiškai nerelevantiško visumai klano interesas, taigi klano, kuris tarnauja tik pats sau ir visumą siekia pajungti savo naudai raiškos pavyzdys. Didžiausia žala, kurią atneša taip susiklosčiusi padėtis yra sąvokų supainiojimas, vertybinių predikatų diskreditacija. Klano interesai paprastai yra maskuojami gražiausiais užkeikimais, pompastikos čia išties negailima, tuo tarpu žmonės, tūkstančiu akių matydami tokią  totalinę klastotę, įtariai pradeda žiūrėti į bet kokį pozityvų įvardijimą. Esą pozityvumas visados yra netikras pinigas, todėl esamomis sąlygomis labiausiai pradedama pasitikėti būtent pašaipa, ironija, saviironija. Kita vertus, toks klanas gali lengvai persimainyti į kitas, labiau tiesmukai tautos substancionalumą naikinančias formas, neretai   yra pajungiamas (pasijungia) nedraugiškų tautos idėjai jėgų įtakon,  nes čia  išgrynintu pavidalu  dominuoja tik utilitarinis interesas, ciniška naudos kalkuliacija. Tokioje situacijoje žmogus, siejęs savo  visuomeninės prigimties realizaciją su  nepriklausomos valstybės atkūrimu, gali patirti giliausią frustraciją, įsipainioja  į neišsprendžiamas prieštaras, aižančias jo žmogišką tapatumą, verčiančias jį pačiam atsisakyti savęs. Todėl ypač svarbu žinoti, jog tautiškumas yra labiau fundamentali žmogaus apibrėžtis  nei politiškumas, taigi, aukštai iškėlę valstybės nepriklausomybės idealą, tuo pačiu nesame įpareigoti sutapatinti tautinės savimonės raiškos su valstybinių institucijų biurokratijos pasitenkinimu savimi. Kartas nuo karto tokią  punktyriškai fiksuojamą perskyrą pravartu prisiminti, lygiai kaip prisimename niuansuotai apibrėžiamus skirtumus tarp valstybės ,valdžios,  valstybinės institucijos ir pilietinės visuomenės.

REKLAMA

Ilgą laiką lietuviškos tapatybės paieškose dominavo tradicijos sureikšminimas.Tačiau tokiuose paieškose ateities pažadas, pasitikėjimas ateitimi yra ne mažiau svarbus dalykas nei įsipareigojimas tradicijai ir praeities pamokos. Kita vertus, jeigu ateities vaizdinį  traktuojame kaip ne mažiau prasmingą nei   atmintyje nusėdusi praeitis, tai čia iškeltas klausimas vis dar išlieka atviras. Tačiau dar svarbiau pastebėt, jog šis klausimas savo esme nėra teorinis ar kompetencijos klausimas, į kurį labiausiai pilnavertiškai galėtų atsakyti kokie nors privilegijuoti ekspertai. Tiesa yra ta, jog  šioje situacijoje vienodai vertingas yra kiekvieno iš mūsų atsakymas. Tokio tipo klausimai kaip čia minėtas, tiksliau tariant, atsakymai į tokio tipo klausimus patys  kuria tikrovę.  Dar kitaip tariant, mus sieja tos jungtys, kurias įsteigiame sau patys atsakydami į klausimą ,,kas mus vienija”.Taigi kintantis vienybės turinys čia yra pati kintanti sąmonė. Iškelto klausimo įsisąmoninimas žadina tokio tipo sąmonę, todėl taip svarbu neužmiršti paties klausimo! ( Klausimą redukuojant į grubesnį lygmenį, galėtume sakyti taip, jog praeityje mus visados vienijo priešo vaizdinys, nes, kaip taisyklė, telkėmės į krūvą, siekdami atsispirti neprieteliams. Tačiau tikėtina, jog ateityje mus vienys būtent įsipareigojimas draugams, atsakomybė prieš draugus, galbūt net atsakomybė už draugus ir save patį).

Edvardas Čiuldė, [email protected]

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų