Deja, tokia nelaimė neaplenkė ir mūsų šeimos, kaip ir daugelio kitų. Atrodo išsinertumtum bet ką, kad tik galėtum pagelbėti artimam žmogui. Tada ir pradedi skaityti, matyti, domėtis viskuo, kas susiję su šios ligos gydymu, mokslo pasiekimais ir net tos srities biuroktratų veiksmais ir pareiškimais. Atidžiai stebi visus naujausus pasiekimus, kaip gi sekasi praktikams su medicinos mokslininkais bendradarbiauti.
Gera žinia ir ligoniams, ir jų artimiesiems buvo, kad Lietuva galų gale turės Nacionalinį vėžio institutą, kuriame kartu dirbdami mokslininkai ir medikai stos į rimtesnę kovą su klastingąja liga. Tai viltingas sprendimas tūkstančiams žmonių. Labai keista, bet aršiausiu naujo instituto priešininku pasirodė besąs pats sveikatos apsaugos ministras – žmogus, kuriam privalu rūpintis Lietuvos žmonių sveikata. Vytenis Povilas Andriukaitis surado įvairių biurokratinių, juridinių ir kitokių niekinių kliūčių ir džiugiai po posėdžio pranešė žurnalistams, kad instituto kūrimas dėl teisinių neatitikimų gali užtrukti 10 metų. Nagi kol bus išspręstos visokios formalios žinybinės problemos. Akivaizdu, kad biurokrato akimis jos daug svarbesnės nei tūkstančiai vėžiu sergančių ir ne visada sulaukiančių tinkamos pagalbos žmonių. Priminsiu, kad žodynas sako: biurokratizmas – valdininkų, pareigūnų nepaisymas daugumos nuomonės, veiklos grindimas formalizmu, reikalų tvarkymo trukdymas ir vilkinimas, aklai laikantis formalumų, juos išsigalvojant. Ką čia ir bepridursi...
Piktdžiuga nėra geras jausmas, bet negaliu jos atsikratyti, žinodama, kad sveikatos apsaugos ministras tikriausiai greitai išvažiuos dirbti į Europos Komisiją. Gal būdamas toliau nuo Lietuvos jis plačiau atvers akis ir pradės skirti smulkmenas nuo esmės...
