Ir aš kartais save bandau įtikinti, kad nėra nei karo nei bado (nors neabejoju, kad dalis Lietuvos gyventojų gyvena pusbadžiu), nėra tiesioginės grėsmės būti išvežtam į Sibirą ar išlėkti per konclagerio kaminą. Ir vis tiek jaučiuosi nelaiminga, kai matau, kaip daug galima pasiekti meluojant, išsisukinėjant ir pataikaujant, kad nebėra diskusijų, nėra kam išklausyti kitokios nuomonės, netgi baisu kartais ją garsiai pasakyti ir t.t. ir t.t. Jaučiuosi nelaiminga, nes mūsų šalyje nebeliko nei teisingumo nei savigarbos supratimo. Gelbėjami ne tie, kuriems tikrai reikia pagalbos, o tie, kas garsiausiai rėkia ir t.t. Ir tai yra objektyvios priežastys jaustis nelaimingam.

jei klanai valdo ir viduriniosios klases nebeliko.o paliko turtingi ir skurdziai, tai kaip galima buti laimingam, atsipeikek, tai tikriausiai klanui ir pats priklausai.

Butkevičiau,tauta skaito ne tikantraštes,bet ir agulmniai MAXIMOS kvitus. Kada tokie kriminaliniai nusikaltėliai mokina gyventi,tada ir nesinori mylėti tos Lietuvos,kur akademinių sluoksnių personos myli ir gerbia tik seksualines mažumas.