Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė dainininkė, etnologė Veronika Povilionienė su ansambliu „Blezdinga“ ir kariuomenės choru neseniai išleido naują kompaktinę plokštelę „Namo“. Ja dainininkė sveikina Lietuvą tūkstantojo vardadienio proga.

Nacionalinė premija V.Povilionienei buvo įteikta „už dainavimą Lietuvai ir pasauliui“. Lietuvių folkloro dainininkė, pagarsėjusi tradicinėmis liaudies dainomis ir moderniomis liaudies dainų aranžuotėmis, įvairių renginių siela prisipažįsta trokštanti ramaus poilsio, bet ją nuolat įtraukia vis naujų darbų sūkurys.

Neformatas

- Ar tikėjotės premijos? Juk buvote jai nominuota keliskart?

- Taip. Nepamenu kuriais metais buvau tarp pretendentų, bet tąkart mano kandidatūra net nebuvo svarstyta. Pasak vieno garsaus menotyrininko, liaudies menas nėra kultūra. Visi pritarė šiai nuomonei.

- Gimėte Dzūkijoje, gyvenote Kaune, dabar - Vilniuje. Kur jaučiatės namie? Ar turite tokią vietą, į kurią labiausiai norisi grįžti?

- Kaip sako mano kolega saksofonininkas Petras Vyšniauskas: „Aš tai iš Plungės, tik laikinai gyvenu Vilniuj“ (juokiasi). Dzūkija yra mano šaknys. Visa Lietuva yra mano gimtinė.

- Esate daug koncertavusi su populiariosios scenos atlikėjais - Gyčiu Paškevičiumi, grupėmis ŽAS, „Rebelheart“, „Vairas“. Stigo populiarumo ar manėte tokiu būdu puoselėti senąją kultūrą?

REKLAMA

- Negirdėjau nė vieno atsiliepimo, kad liaudies daina prie ko nors netiktų, nederėtų. Labai dažnai jos tiesiog nežino, o kai nežinai, ji atrodo neįdomi. Mane pykdo viena - vadinamasis formatas. „Žinai, „neformatas“, - sakydavo man. Tai kaip daina taps „formatu“, jei tu jos neįsileidi į radijo stotis, televiziją? Žmonės paprasčiausiai nežino, o kai išgirsta, iš pasigėrėjimo stveriasi už galvos. Tad transliuokite ir bus „formatas“. Visi mano sutikti atlikėjai, grupių nariai apie liaudies dainą atsiliepia labai gražiai. Tai mūsų kultūra, tai - mes patys. Liūdniausia dėl valstybės, mokyklos ir ypač tėvų požiūrio į dainą. Tėvai išaugo „ant bumčikų“, to moko ir savo vaikus. Pasaulyje daug įvairios muzikos. Geros - ne tiek. Man sako: „Oi, mūsų liaudies dainos tokios liūdnos.“ Parodykit man bent vieną tautą, kurios tradicinė muzika linksma. Nesvarbu, kad tų kompozicijų fone skamba „bumčikas“, bet jų motyvai net širdį veria. Nė viena tauta, kol įsitvirtino šioje žemėje, neišvengė kraujo praliejimo, liūdesio, skausmingų praradimų. Ir dar. Man labai apmaudu dėl kasdien mirštančio lietuviško žodžio. Mūsų kalba labai skursta. O liaudies dainų kalba, kad ir su barbarizmais, yra soti, skani: ir druskinga, ir cukringa, ir pipiringa.

- Ar manote, kad sovietiniais laikais per radiją, televiziją sklidusios dainos galbūt buvo suvienodintos? Gal taip elgtasi sąmoningai, kad dainos menas jaunajai kartai keltų nuobodį?

- Buvo toks ginčas tarp vadinamųjų liaudininkų ir folklorininkų. Liaudininkai buvo toleruojami ir net skatinami. Tačiau tai vis dėlto buvo sovietinis produktas. Nepamenu, kas pasakė: „Jei net prie pačios liaudiškiausios dainos yra pridėta kompozitoriaus ranka, tai daina jau - autorinė.“

Pradininkė

- Kaip žiūrite į tokių moderniojo folkloro grupių kaip „Žalvarinis“, „Atalyja“ atsiradimą?

- O, gerai. Čia bene esu pradininkė: koncertavome su grupe „Antis“, P.Vyšniausku. Tą pačią dainą kiekvieną kartą, kaip ir bet kuris kitas liaudies dainininkas, dainuoju vis kitaip.

REKLAMA

- Sakėte, kad tautosaka nenyksta. Ji surinkta, užrašyta, išsaugota fonduose, archyvuose. Tačiau gyvenime jos lieka vis mažiau...

- Labai gaila, kad pasikeitė vertybės. Jos turėtų likti tokios pačios, o keistis tik išoriniai dalykai. Arklius pakeitė automobiliai, pasakų skraidančius kilimus - lėktuvai. Svajonė virto tikrove. Bet nieko geresnio už duoną ar pieną neišradome.

- Ar jūsų vaikai taip pat dainingi, ar perėmė mamos lobyną? O gal viltis dedate į anūkę Liepą?

- Dukra Rima dainuoja gerai. Gal dainuos ir anūkė. Kai vaikai buvo mažesni į mano tėviškę suvažiuodavo ir daugiau jų bendraamžių. Kai nešdami valtį uždainuodavo „Eina garsas prūsų žemės...“, visas Kapčiamiestis subėgdavo klausytis.

Graikija nepririšo

- Su vyru kurį laiką gyvenote Graikijoje, jo diplomatinę tarnybą „išnaudodama“ lietuviškai kultūrai pristatyti, skleisti. Ar palikote dalelę širdies ten?

- Vis dėlto gyvenome „ant lagaminų“. Nei ten įsikūrėm, nei ką. Tik įsivaizduodavau esanti ilgose gastrolėse (juokiasi).

Įsiminė susitikimas su vienu graiku iš Salonikų. Jis Sovietų Sąjungos laikais buvo nuvykęs į Argentiną. Važiuodamas iš oro uosto taksi jis atkreipė dėmesį, kad vairuotojas ispaniškai kalba su akcentu. Ne, atsakė tas, esu iš šalies, kurios nėra žemėlapyje. Vyrai įsišnekėjo ir paaiškėjo, kad taksistas - lietuvių išeivis. Jis taip gražiai pasakojo apie savo kraštą, kad Lietuvai atkūrus valstybingumą, graikas atskrido į Lietuvą. Jį ir kitus graikus, vėliau viešėjusius Lietuvoje, nustebino mūsų šalies grožis, žaluma.

- Ar pasiilgstate Graikijos?

- Oi, kad neturėjau kada prisirišt prie jos. Tuo metu, kai gyvenau Graikijoje, buvo statoma Broniaus Kutavičiaus opera „Lokys“, kurioje vaidinau ir dainavau, tad daug laiko praleisdavau Lietuvoje.

Buvau labai laiminga.

- Esate projekto „Vilnius - Europos kultūros sostinė 2009“ (VEKS) ambasadorė. Kaip jaučiatės, kai projektą ir įstaigą supa tiek įtarimų?

- Pabrėžiu, kad mes švenčiame tūkstantąjį vardadienį. Ir svečius reikia kviesti ne į renginius, bet pasižiūrėti paties Vilniaus. Kai kurių renginių nesuprantu. Ypač liūdina, kad visai „Dainų šventei“ skiriama tiek pat lėšų, kiek jų buvo „iššauta“ Naujų metų naktį prie Katedros. Suprantu, kai ko nors patys negalėdami sukurti kviečiamės užsienio menininkus. Tačiau mūsiškiai būtų padarę ne blogesnį šou, ir dešimtkart pigiau.

REKLAMA

Apie Dunojėlį

- Koks giluminis ryšys sieja mūsų kultūrą su „Dunojėlio kraštais“, apie kuriuos dainuojate naujoje plokštelėje „Namo“?

- Kaip ir daugelis Europos tautų, turime labai daug dainų apie Dunojų. Žinome jį kaip upę, tačiau jis turėtų būti suvokiamas kaip vanduo, o dar platesniu požiūriu - kaip gyvenimas. Perplaukei ir atgal negrįši. Visi mes kada nors perplauksime „dunojų“ ir susitiksime kuriame nors krante. Siūliau tai įprasminti VEKS programoje, tačiau man nebuvo pritarta. Vis dėlto mes su Dainiumi Pulausku, ansambliu „Blezdinga“ ir kariuomenės orkestru savo „ambasadorinį“ darbą atlikome.

- Gal plokštelės pavadinimas yra tylus liepimas sau pačiai - sustoti, grįžti namo, pailsėti?

- Mes per amžius einame namo. Išvažiavę ar dainuodami. Namai lietuviui labai svarbūs. Prisiminkime tremtinius, kurie norėjo parsivežti Sibire mirusių brolių ir seserų palaikus. Plokštelės pavadinime - kvietimas sugrįžti, kur būtume, kur gyventume. Kvietimas ir noras, kad dar tūkstančius metų eitume ir pareitume.

________________________________________

V.Povilionienė gimė 1946 m. lapkričio 18 d. Kareivonyse, (Lazdijų raj.). 1964 m. baigė Kapčiamiesčio vidurinę mokyklą, 1976 m. - Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultetą.

Nuo 1974 m. - liaudies dainų atlikėja, ypač išpopuliarėjusi Atgimimo metais, dainavusi daugelyje Lietuvos Sąjūdžio renginių, atstovavusi Lietuvai įvairiuose svarbiuose tarptautiniuose renginiuose. Ypač įsimintinos jos programos su saksofonininku P.Vyšniausku, Senės vienaakės vaidmuo B.Kutavičiaus operoje „Lokys“ Nacionaliniame operos ir baleto teatre, išsiskiriantys dainininkės pasirodymai su populiariosios muzikos grupėmis „Antis“, ŽAS, „Vairas“, „Rebelheart“, G.Paškevičiumi.

Jos dainos įamžintos trijuose filmuose: „Verkiu ir dainuoju“ (rež. Edmundas Zubavičius), „Vakar ir visados“ (rež. Gytis Lukšas),

“Imu jūsų duoną“ (rež. Henrikas Šablevičius) ir beveik dvidešimtyje įvairaus formato įrašų rinkiniŲ.


Rašyti komentarą...
s
seiminija
2009-12-13 21:44:11
Pranešti apie netinkamą komentarą
sveikatos Veronikai
Atsakyti
0

SKAITYTI KOMENTARUS (1)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų