„Aušros“ muziejaus direktorius Raimundas Balza įsitikinęs: kol Šiaulių politikai nesuvoks miesto kultūrinio identiteto, tol situacija bus probleminė. “Mes galime pasistatyti Lapę prie Talkšos ežero, bet būtų daug reikšmingiau grįžti prie ištakų“, — sako muziejaus direktorius. Jis stebisi, kodėl bandoma atgaivinti Tado Blindos herojų, o ne, pavyzdžiui, karalių Mindaugą.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
Išplėstos muziejaus funkcijos
— Kokie buvo 2010-ieji metai „Aušros“ muziejui?
— Darbiniai metai, o 2011-ieji bus skirti darbams pristatyti. Pirmosios būsimos pabaigtuvės — Žaliūkių vėjo malūno kompleksas, pavasariop malūne ir malūnininko troboje prasidės edukacinė veikla.
Daug kultūrinių renginių esame numatę Ch. Frenkelio vilos teritorijoje. Manome, kad pirmas lauko koncertas vyks per Muziejų naktį gegužės mėnesį. Tikimės, kad Ch. Frenkelio festivalis vyks ne tik viduje, bet ir sutvarkytoje teritorijoje.
Rekonstruojamame Fotografijos muziejuje kitais metais jau dėliosime ekspoziciją. Kursime modernų ir interaktyvų muziejų. Norime, kad ekspozicija keltų prisiminimus: juk daugelis vonioje užsidarę darydavome nuotraukas.
Šiemet išleidome albumą „Šiaulių katedra“, po Naujųjų metų turėtų pasirodyti Gerardo Bagdonavičiaus, garsaus Šiaulių dailininko, albumas-katalogas su kompaktiniu disku, kuriame pristatoma visa muziejuose saugoma G. Bagdonavičiaus kolekcija — apie keturi tūkstančiai darbų.
Keliame tikslą tapti vienu iš žinomiausių Baltijos valstybių regioninių muziejų. Bendradarbiaujame su Gardino, Jelgavos, Varšuvos muziejais, savo parodas rodėme Taline, Rygoje.
— Šiuolaikinis muziejus jau išaugo iš tradicinių funkcijų: kaupti, saugoti, eksponuoti. Koks šiandien muziejaus vaidmuo, diegiant vertybes, ugdant visuomenę?
— Visų pirma muziejus — kultūrinio laisvalaikio praleidimo, krašto istorijos, kitų kultūrų pažinimo vieta.
Žmonės iš muziejaus daug tikisi, nori jį matyti aktyviai dalyvaujantį kultūrinėje ir švietėjiškoje bendruomenės veikloje. Dirbame aktyviai, kad bendruomenė pamatytų muziejų, kuriame galima praleisti laiką su šeima, dalyvauti edukaciniuose užsiėmimuose.
Ch. Frenkelio vila atlieka valstybės reprezentacinę funkciją: čia buvo priimami prezidentai, ambasadoriai.
Gyvenimas dabar — lekiantis, o muziejus yra ta vieta, kur galima stabtelėti ir pasižiūrėti, kaip greitai keičiasi mūsų aplinka ir mes patys. O stabtelėjus, pagalvoti apie tikrumą.
Visuomenėje yra daug problemų: didžiulis nedarbas, mažėjantis gimstamumas, didelė emigracija. Muziejus irgi galvoja, kokia forma atsiliepti į iššūkius. Tolygiai turime dirbti su visomis visuomenės grupėmis: ir senjorais, ir negalią turinčiais žmonėmis. Galvojame apie ekspoziciją Ch. Frenkelio viloje žmonėms su regėjimo negalia.
Neįvertintos asmenybės
— Šiaulių „Aušros“ muziejus šiemet parodė iniciatyvą dėl Aleksandros ir Vladimiro Zubovų, Chaimo Frenkelio įamžinimo — miesto parkas jau pavadintas Zubovų vardu, bet gatvės prie muziejaus Ch. Frenkelio vardu politikai nesutiko pavadinti. Kiek Šiaulių kultūrinėje erdvėje šiandien svarbus istorijos įprasminimas?
— Kultūrinę miesto situaciją žinau ir kaip miestietis, kultūros dalyvis, vartotojas, ir kaip miesto Kultūros tarybos pirmininkas. Kartais mūsų kultūros žmonėms ir institucijoms trūksta ambicingumo. Mes galime sukurti gerų kultūrinių projektų, renginių, kultūros reiškinių, tik reikia kultūrinėje veikloje atsisakyti provincialumo.
Šiauliai yra įdomūs savitumu, paveldo objektais, kultūriniais reiškiniais. Jei miesto politikai nesuvoks miesto kultūrinio identiteto, situacija liks probleminė. O supratimo trūksta. Tai parodė konkretūs sprendimai: nenoras prisiminti mūsų istorinių asmenybių — žmonių, nuo kurių realiai prasidėjo miestas. Pirmiausia omenyje turiu Ch. Frenkelį.
Sveikintina Menų inkubatoriaus idėja, bet, jį kuriant, atsiranda žodis „Elnias“. Ne “Elnias“ sukūrė miesto pramonę. “Elnias“ pastatytas pasinaudojant Ch. Frenkelio fabriku, senieji pastatai statyti Ch. Frenkelio.
Mes galime pasistatyti Lapę prie Talkšos ežero, bet būtų daug reikšmingiau grįžti prie ištakų, pastebėti, kuo mes esame kitoks miestas.
Prisiminkime ir G. Bagdonavičiaus namo problemą. Jos nesprendimas irgi rodo neadekvačiai suvokiamą kultūrinę situaciją. G. Bagdonavičius yra ne tik Šiaulių, bet visos Lietuvos reiškinys. Jei jis būtų gyvenęs Vilniuje ar Varšuvoje, apie jį žinotų ir Berlynas, ir Praha, ir kiti miestai.
Tai buvo didelis menininkas, kurio vertę dar ne visi įsisavinome.
— Ko gero, panašios problemos ryškios ir visoje Lietuvoje?
— Kultūros reiškiniai Lietuvoje vyksta, bet sureikšminami nepavykę. Kuriama nuomonė, jog kultūros žmonės nesugeba programų kurti, įgyvendinti, plėtoti. Turiu galvoje neigiamai nuskambėjusį „Vilniaus — Europos kultūros sostinės“ projektą, galbūt ne iki galo įsisąmonintą Lietuvos vardo tūkstantmečio minėjimo reikšmę.
Kažkodėl lėšos nueina šiek tiek abejotiniems projektams. Nesuprantu, kodėl bandoma atgaivinti Tado Blindos herojų, o negrįžtama prie istorinių siužetų, kurie rodytų mūsų mentalitetą.
Suprasčiau, jei būtume išsėmę istorinius siužetus, bet yra daugybė įdomių momentų: Lietuvos valstybės kūrimas, Karalius Mindaugas, Žalgirio mūšis, Lietuvos-Lenkijos valstybės valdovų plejada (aš jau nekalbu apie XX amžiaus istoriją) prašosi plunksnos, dailininkų darbų. Daug kas paslėpta mūsų istorijoje, bet mes nesugebame sudėlioti prioritetų. Juk ir vaikų auklėjimas galimas per Lietuvos istoriją, ieškant analogijų, pavyzdžių.
Kurs miesto maketą
— Koks galimas muziejaus indėlis, kad visuomenė suvoktų savo šaknis?
— Radviliškio rajono pavyzdys — bermontininkų mūšio rekonstrukcija — parodė, kad ambicinga idėja nuskamba per visą Lietuvą. Jei Radviliškis gali, kodėl Šiauliai negali?
Kitais metais Šiauliai minės istorinę datą, kurią šiauliečiai yra mažai suvokę: prieš 220 metų miestui suteikta privilegija, miestas tapo tikruoju miestu. Nuo tų metų realiai prasideda miesto istorija, nes Šiaulių miestą kildinti nuo Saulės mūšio galime tik su išlygomis.
Esame sumanę projektą: norime sukurti XIX amžiaus vidurio Šiaulių miesto maketą (apie miestą XVIII amžiaus pabaigoje išliko mažai medžiagos). Miestas buvo gražus: su turgaus aikšte, katedra, įspūdingomis sinagogomis, pagrindinėmis aikštėmis, gatvėmis, namais. Šiauliai turėjo visus pagrindinius miesto požymius.
Galbūt Vilniuje kam nors sukels šypseną, kad parodysime Šiaulių miesto senamiestį. Bet jis buvo. Gal, išvydę maketą, ir politikai kitaip pasižiūrės į gatvių pavadinimų skyrimą, miesto užstatymą? Gal atkreips dėmesį, kad miestas turėjo savo struktūrą ir reikia jos laikytis.
— Vis dažniau kalbama, kad žmogus žmogui šiandieninėje visuomenėje tampa klientu. O muziejus turi bičiulių klubą. Ką šiandien reiškia bičiulystė?
— Bičiulis yra žmogus, kuris nesavanaudiškai myli Lietuvos istoriją, praeitį, paveldą ir padeda toms institucijoms, kurios vienaip ar kitaip yra susijusios su paveldo išsaugojimu.
Bičiulių, draugų ratas, kuris yra šalia muziejaus, padeda mums įgyvendinti tikrąsias funkcijas. Mums reikia visuomenės paramos.
Bičiulystė šildo: tiesioginis bendravimas, pabuvimas kartu turi daug privalumų. Garbaus amžiaus, vieniši žmonės gali pasidalinti savo mintimis, kurios būna produktyvios ir mūsų muziejinėje veikloje.
