Michailo Šveicerio „Juokingi žmonės“ – tikrai ne „pilvo juoko“ pavyzdys, bet ar apskritai juoko? Labai jau nelinksma žiūrėti epizodus iš serijos „žmogus – tai skamba niekingai“ (nors nemanau, ir kad išdidžiai), o gyvenimas nuotraukose apskritai sudeda taškus ant i. Pralinksmino (netyčia) tik vertimo riktai, kaip antai Kreivasis Semionas (Semion Krivoj).

as siaip tai esu tokio juoko fane, nes pats tikriausias komizmas visada absurdiskas, butent is absurdiskumo, o ne is rafinuotumo kyla komizmo efektas

Žydaitė man pasirodė apkiautusi, jos gyvenimas, „kuris perveria“, jos skausmas, kuris „verčia šaukti“ – žodžiai, žodžiai, žodžiai. Žinoma, su tokiais giminaičiais Summer Phoenix... na, jūs mane supratote, kaip praėjusį kartą rašė SS.

šiemet Kino pavasaris patikino, kad rodys tik Lietuvoje anksčiau neprienamus filmu. O va, pasirodo, 1BK jau rodė ir Beethoveną, buvo ir "Mano tėvo", filmų apie lietuvių aktorius seansai. tai kam meluoti?

Šįkart, p Stepokai, nemažai kalbate apie vadinamąjį "pilvo juoką". Bet juk būna tokių akimirkų, kai nelauktai prajuokina kažkas būtent kvailiausia. Gerai bent paabejojot: jei Gaidajaus komedijos būtų rafinuotos ir skoningos, ar jos būtų dar ir linksmos. Jei neklystu, vieną kartą pats prisipažinote, kad mėgstat "trash" stilių.

,,Kopijuojant Bethoveną" mačiau per PBK. Filmas tikrai įspūdingas ir man labai įtikinamas pasirodė kompozitoriaus ir jaunutės emansipuotos merginos (kurią subtiliai vaidina Diana Kruger) bendravimas. Man rodos Agnieszkai Holland neblogai pavyksta biografiniai filmai.

Ačiū Dievui, „Elito kinas“ atsikvošėjo. Trečiadienį rodytajame filme („Iškritęs iš žaidimo“) sniegas krinta kaip Joyce‘o „Mirusiuose“. O persekiojamas herojus klupinėja juodais tuščiais Belfasto pragaro ratais tarp apytamsių arkų it koks Orfėjas, kurio Euridikė sutampa su Mirtimi...

Spėju, kad "Angelas A" nesulaukė atsiliepimų dėl labai paprastos priežasties - buvo parodytas ketvirtadienio vakarą, baigėsi vėlai, kai prie kompiuterio turi jėgų prišliaužti tik nakvišos, o penktadienį jau buvo nauja p. Stepoko apžvalga ir kitos savaitės filmai. Man, prisimenu, patiko: kad stilingai nespalvotas, kad su humoru (vien normalaus ūgio Andrė ir žalgos angelės pora ko verta), kad žmoniškas, šiltas ir be mirtinai įkyrėjusių lovos scenų (būtinai reikės pasižiūrėti Serebrenikovo opusą). Net toptelėjo: gal tikrai gyvenimas pasidaro šviesesnis, kai liaujiesi savęs nekęsti?