Toks „negrožis“ budingas daugeliui talentingiausių aktorių – Meryl Strip, Glen Close, Rūta Staliliūnaitė...

O aš pastebėjau Inną Čiurikivą jos, berods, pirmajame, antrojo plano,..kokio antrojo, visiškai epizodiniame vaidmenyje filme „Vyresnioji sesuo“: „Širdingas žodis net katei malonus“(„Dobroje slovo i koške prijatno“)...
„Tema“...
...tiesiog pritrenkė... Kai pirmą kartą žiurėjau, tai širdis skaudėt pradėjo...

Pasiilgstu Žemaičio idėjų...

Panfilovo ,,Temą" mačiau keletą kartų, bet galiu žiūrėti dar ir dar kartą. Čia puikūs ne tik Ina Čiurikova, bet ir Uljanovas ir Liubšinas. O Čiurikova, beje, su amžiumi man darosi vis žavesnė. Ir Sex Giant galėtų taip nesišakoti - retai yra aktorių, kurių talentas priverčia užmiršti taip vadinamą jų ,,negražumą". Jau geriau Čiurikova nei kokia medinė, neišraiškinga gražuolė.

Ne, darosi net įdomu, ar tas "Sex Lilliputian" -- tiesiog su humoru provokatorius, ar jis realus virusas, priskretęs prie mūsų klubo "su savo nuomone" jau ilgam... Kaip manot?

Ne nu jus byškį mastikite kaip ta Čiurikova turi atrodyti jei pusė rožos akys kita pusė dantenos, nu tai aš nežinau jei dar ausys kaip sloikai jau tada geriau "V mire žyvotnych" žiūrėti.

Pastebėkit, kad "Temoje", kur Čiurikovos veidą paprastai filmuoja truputį iš viršaus, nesimato garsiųjų jos dantenų, ji -- pati tikriausia gražuolė. Keisčiausia, kad tokie dalykai(techniniai, atrodytų) visai nekausto jos vaidybos.

Jau vėl pasiilgau „Pradžios“ ir šiame filme tarpais tikrai gražios Čiurikovos su spindulingomis akimis vos ne per pusę veido. Kaip pagražėja moterys iš meilės ir nevilties... O dar nematyti „Choristai“, spėju, gražiai ir šviesiai užbaigs šią savaitę. Beje, kodėl sentimentalumas laikomas tokia baisia yda? Lyg didesnių nebūtų...

Mačiau tik vieną „Soliarį“, Tarkovskio. Antro nemačiau ir nesiruošiu žiūrėti („Seksas, melas ir vaizdajuostės“ man irgi padarė įspūdį, bet į pono Stepoko nuomonę visada patartina atsižvelgti). Ne iš snobizmo, tiesiog „fugaces labuntur anni“, jau gaila laiko abejotinos vertės opusams, kartais net „dabarties klaustukams“ (kaip antai, man kažkoks neskanus „Pianinas“), kai nematytos klasikos tiek daug. Vietoj amerikonų „Soliario“ rinksiuosi Christophe‘o Barratier „Choristus“.

Sioderbergas, suprantama, visai nėra "kažkoks ten". Menininkas, ne Laros Kroft tėtušis, visada keliantis sau sudėtingas užduotis, bet ir nepaprastai nelygiai dirbantis. Kadaise "Seksas, melas ir videojuostos" buvo tikras atradimas, bet prabėgo laiko, jis pastatė tarsi ano filmo rimeiką (užkrito pavadinimas, matau akyse tik Juliją Roberts) -- kam? Net "Traffic" -- sukrečianti pirmoji meksikietiška novelė ir standartinė antroji. Dėl "Soliario" irgi panaši situacija. Aišku, turėjo tą teisę perfilmuoti; Lemui kadaise nepatiko Tarkovskio variantas, šiam būtų nepatikęs Sioderbergas -- na, ir kas? Bet tas klausimas "kam" vis dėlto aktualus. "Meilė, atmintis, atgaila" -- vien tik Sioderbergo akcentai? Na jau, ne. Šiuo atveju, ir nebūdamas neatodairišku rusų filmo gerbėju, labiau sutinku su vieno JAV (ne iš IMDB) kritiko ironišku klausimu: kodėl Sioderbergo personažai turėjo bendrauti būtinai erdvėlaivyje, o ne, tarkim, kavinėje? Kai dėl Stepoko, tai mes jau lyg susitaikėme su jo savarankiškumu; na, būtų irgi parašęs -- atsiribokit nuo dviejų originalų. Bet kaip tai padaroma?