Prancūzijos dienraštis „Le Monde“ paskelbė interviu su vienu žymiausių šiuolaikinių Amerikos rašytojų Rayumi Bradbury'iu, kuris prisipažino norįs būti palaidotas Marse.

- „Le Monde“: Kaip manote, ar skaitytojai teisingai suprato Jūsų bestselerį „451 laipsnis pagal Farenheitą“?

Ray Bradbury: - Kartą prie manęs pribėgo japonai, uždėjo „Walkman“ ausines ir pareiškė: „Parašę „451 laipsnis pagal Farenheitą“, jūs, pone Bradbury, išradote tai! O aš atsakiau: „Dėkoju, bet tikrai ne“. Internetas, „iPod“... Mus supa pernelyg daug technologinių žaisliukų. Žmonės suklydo. Aš nesiekiau įžvelgti ateitį, tiesiog mėginau užkirsti kelią vienam iš galimų jos variantų. Aš norėjau papasakoti ne apie cenzūrą, o apie išsilavinimą, kurio reikia pasauliui. Mes galime išgelbėti Ameriką, jei mokysime savo vaikus skaityti ir skaičiuoti nuo 3, 4, 5 metų amžiaus, kad jie ateitų į pradinę mokyklą jau mokėdami skaityti. Vėliau jau bus per vėlu. O kai jie dar visai maži, dar nėra praradę noro skaityti žodžių ir komiksų. Aš pats išmokau skaityti būdamas trejų – padėjo piešinėliai savaitgalio laikraščiuose.

- „451 laipsnyje pagal Farenheitą“ žmonės gelbsti knygas, mokydamiesi jas atmintinai. Ar gali tokią paskirtį atlikti skaitmeninės bibliotekos?

- Skaitmeninimas pats savaime problemų neišsprendžia, viskas priklauso nuo to, kam jis naudojamas. Jei tai skatina žmones skaityti, gerai, jei ne, kam to reikia? Aš pats atsisakiau pasiūlymų suskaitmeninti savo knygas. Mėgstu paimti knygą į rankas, įkvėpti jos kvapą, pajusti ją, nešiotis su savimi... Su kompiuteriu tai neįmanoma!

REKLAMA

- Šiemet bus išleistos dvi jūsų knygos, jūsų pjesės nesitraukia iš Los Andželo teatrų scenų...

- Aš rašau kiekvieną dieną, kiekvieną rytą, nesustodamas, ir taip jau septyniasdešimt metų! O teatrui dirbu jau 45 metus – man tai beprotiškai patinka... Rugsėjį pasirodžiusioje naujausioje mano knygoje „Dabar ir visados“ (Now and Forever) yra apysaka „Kažkur groja orkestras“ (Somewhere a Band is Playing), skirta Katharine Hepburn (žymi JAV aktorė – red.). Aš parašiau ją po mūsų susitikimo prieš 40 metų – aš buvau įsimylėjęs Katharine! Mes su ja ir George‘u Cukoru (JAV kino režisierius – red.) svarstėme galimybę sukurti filmą pagal šį siužetą, aš tikėjausi, kad ji jame vaidins pagrindinį vaidmenį.

- Po to, kai 2001 m. išėjo „Prisikėlę iš pelenų“, sakėte, kad Timothy, pagrindinis knygos veikėjas – tai jūs. Ar jūs taip pat esate ir Douglas Spauldingas iš „Vaikystės pabaigos“, jūsų žymiojo „Pienių vyno“ tęsinio?

- Na žinoma, Douglas – tai aš! Be to, apie šią knygą puikiai atsiliepė brandūs žmonės, kuriuose iki šiol gyvena toks pat berniūkštis! Tai knyga – pokalbis tarp 12 metų berniuko ir 87 metų vyro. Ar jums neatrodo, kad aš panašus į abu? Bet kuriuo atveju aš – rašytojas, kuris augo kartu su knygomis ir kino filmais, ir visi jie paliko savo žymę. Būdamas 3 metų aš pamačiau “Paryžiaus katedrą”, ir tikėjausi, kad tapsiu kupriumi. Būdamas 6 pamačiau “Operos vaiduoklį”, ir jis man taip patiko! To paties amžiaus žiūrėjau filmą „Paslėptas pasaulis“, ir būtent dėl jo įkvėptos meilės dinozaurams Johnas Hustonas (JAV kino režisierius – red.) pasiūlė man parašyti scenarijų pagal „Mobį Diką“.

- Režisieriai ir toliau stato filmus pagal Jūsų kūrinius?

- Mano bičiulis Frankas Darabontas ruošia naują „451 laipsnio pagal Farenheitą“ ekranizaciją, jis parašė labai gerą scenarijų. Turiu sukaupęs turtingą darbo su Holivudu patirtį, įskaitant ir labai nemalonią: pavyzdžiui, sykį vienas nekilnojamojo turto agentas iš Niudžersio pavogė mano scenarijų „Iliustruotas žmogus“... Tiesa, „Warner“ man išpirko jo teises! Šį kartą aš rašau scenarijų, o Frankas Darabontas bus prodiuseris ir galbūt režisierius.

REKLAMA

Pati geriausia mano kūrinių ekranizacija buvo „Nuostabus ledų spalvos kostiumas“, kurį 1998 m. nufilmavo „Disney“ su Joe Mantegna ir Edwardu Jamesu Olmosu pagrindiniuose vaidmenyse. Jie nė per nago juodymą neiškraipė mano scenarijaus – istorijos apie vargšą, svajojantį apie baltą kostiumą.

„Universal“ kuria „Marso kronikų“ ekranizaciją. Jie jau atmetė 20 scenarijų iš eilės, 5 iš jų buvo mano... Jie turbūt mano, kad aš nemoku rašyti (juokiasi). Mes kolonizuosime Marsą anksčiau, nei jie pabaigs tą filmą!

Kirkas Douglas finansavo „Marso kronikų“ televizijos versiją, bet Amerikos TV kanalai ją atmetė.

- Ar randate laiko pabendrauti su jaunais rašytojais, kokių patarimų jiems duodate?

- Rašytojo darbas remiasi meile. Reikia dirbti mylimą darbą ir mylėti tai, ką darai. Ir pamiršti apie pinigus. Kai buvau pradedantysis rašytojas, uždirbdavau 30 dolerių per savaitę, mano nuotaka buvo turtinga, tačiau aš paprašiau ją duoti neturto įžadus, jei ji norėtų už manęs ištekėti. Neturėjome nei mašinos, nei telefono, gyvenome mažame kambarėlyje Venecijoje. Priešais esančioje remonto dirbtuvėje buvo telefono būdelė. Kai iš jos pasigirsdavo skambutis, lėkdavau prie telefono ir keldavau ragelį, o žmonės manė, kad skambina man į biurą! Kokie neturtingi mes tada buvome! Aš sakau jaunimui – apsupkite save žmonėmis, kurie jus myli, o jeigu jie jums abejingi, vykite juos šalin... Kad išmoktum rašyti, nebūtina studijuoti universitete, kur to nemoko. Verčiau eikite į bibliotekas, apsupkite save knygomis, kurios jus jaudina, paliečia sielą, nepalieka abejingų... Parašiau „451 laipsnį pagal Farenheitą“, nes girdėjau apie gaisrą Aleksandrijos bibliotekoje ir Berlyne Hitlerio sudegintas knygas.

- Jūs pavadinote Los Andželą „30 apelsinų, kuriems nebūtina augti ant vienos šakos“. Ar miestui nereikia centro?

- Ne, nes šiandien, kai istorinis centras jau nebėra epicentras, šį vaidmenį prisiėmė komerciniai kompleksai. Aš dalyvavau kuriant tuos kompleksus, bandžiau paaiškinti, kaip geriau juos įrengti. Kai prieš 30 metų šalia „20th Century Fox“ kino studijų buvo pradėtas statyti komercinis centras „Century City“, sakiau, kad jis nebus populiarus, bet manęs neklausė.

REKLAMA

Vėliau manęs paprašė patarimo, ir aš išvardinau visas klaidas: ten nebuvo restoranų, socialinio gyvenimo. Pasiūliau jiems pastatyti ten 200 stalų ir 500 kėdžių, atidaryti bent 20 restoranų, kad žmonės viduje ar lauke galėtų pavalgyti, pasivaikščioti, dairytis į šalis kaip Paryžiuje. Jie paklausė mano patarimų, ir tai suveikė – restoranai, kino salės, didelė biblioteka tarpusavyje susiję.

Aš padedu atstatyti Westwoodą, nes būtina išgelbėti šį mirusį rajoną, kur neliko nė vienos bibliotekos – o juk tai Kalifornijos universiteto Los Andžele kaimynystė, anuomet ten buvo net penkios! Reikia kurti pėsčiųjų zonas, atidarinėti restoranus, daugiau vietos skirti poilsiui.

- Ar jus jaudina aplinkosaugos problemos?

- Norint kovoti su aplinkos tarša reikia kreiptis į prancūzus, kurie padėjo mums gelbėti revoliuciją. Prisiminkite Lafajetą. Jūs – vienintelė tauta, kuri iš esmės naudoja branduolinę energiją, ir jūs galite mus išmokyti statyti atomines elektrines visose valstijose, kurios mažiau teršia aplinką, nei mūsų dabar naudojamos anglys ir nafta. Taip išgelbėtumėte mūsų gyvybes, ir JAV bei Prancūzija ko gero vėl pamiltų viena kitą.

- Jus žavi kosmoso tyrinėjimų, ypač Marso, tema?

- Tą naktį, kai nusileidome Mėnulyje, patyriau tikrą ekstazę. Mums nereikėjo palikti Mėnulio! Nuotraukos – tai gerai, bet jos neišgelbės žmonijos. Jei Žemėje išnyks gyvybė, mes galėsime ją pratęsti kitose planetose. Kosminės kelionės padarys mus nemirtingus. Reikia grįžti į Mėnulį, paversti jį mūsų baze, kad galėtume vykti į Marsą... Po 20 – 30 metų, bet aš jau nebebūsiu šiame pasaulyje. Mane tai taip liūdina!

Tačiau mane palaidos Marse, krateryje „Čikagos įduba“. Aš savo šeimai palikau atitinkamas instrukcijas. Aš tapsiu pirmuoju velioniu Marse, nors neturiu nė mažiausio noro mirti artimiausiu laiku. Man dar reikėtų kokių penkiolikos metų. Aš noriu sulaukti šimto!

- Už kurį kandidatą balsuosite per artėjančius prezidento rinkimus?

- Labiausiai man patinka Rudy Gulianis, kuris gerai pasirodė vadovaudamas Niujorkui, sėkmingai kovojo su nusikalstamumu. Jei demokratai žadėtų sumažinti mokesčius, balsuočiau už juos. Bet man visai nepatinka Hillary Clinton! Kai prezidentavo jos vyras, jos pasiūlyta sveikatos apsaugos sistemos reforma galėjo virsti katastrofa mūsų šaliai.

REKLAMA

Gaila, kad Arnoldas Schwarzeneggeris negali balotiruotis, jis – geras gubernatorius. Aš esu Kino akademijos narys, ir, būdamas dokumentinio kino komitete, balsavau už “Pumpuojant geležį” (Pumping iron,1977 ), kuriame jis vaidino.

- Ar jūs visados buvote toks optimistas?

- O kodėl neturėčiau juo būti? Būtų nuodėmė skųstis gyvenimu, aš nepaliauju tobulinęsis, tai nuostabu! Jei užsiimate tuo, kas patinka, tai jaučiatės laimingas. Psichoanalitikai klausinėjo manęs, kaip man tai pavyksta, juk aš niekad nesijaučiu prislėgtas, kamuojamas nerimo, nebent kai miršta artimas žmogus. Kai numirė mano žmona Marguerite, parašiau jos garbei eilėraštį... Santuokoje pasitaiko mįslingų dalykų. Mano žmona norėjo mane palikti, nes mudu turėjome per daug vaikų, ir ji manė, kad tai mano kaltė! Aš nepanorau išsiskirti, kad nenutolčiau nuo vaikų, ir mes likome kartu kaip tėvas ir motina.

Aš turėjau meilužių – ne, nesivaikiau kiekvieno sijono, bet kai graži moteris paskambina man į duris ir sako „Aš tave myliu!“, kaip galima atsilaikyti? Bo Derek pasiūlė man sėsti į traukinį ir kartu vykti kelionėn po pietų Prancūziją, mes kartu praleidome dvi dienas. Matausi su ja kartą per metus.

Viskas mūsų gyvenime yra meilė. Jeigu jūs mylite gyvenimą, jeigu jūs kuriate meilę, jums būtinai atsitiks kas nors gera.


Rašyti komentarą...
N
NEW
2008-01-02 11:34:04
Pranešti apie netinkamą komentarą
Be reikalo nuostabusis autorius subuitina "Marso kronikas", lyg tai norėdamas toje planetoje pasilaidoti ir pan. Tai knyga apie žmones. Tai knyga, kurią reguliariai kasmet perskaitau jau daug metų. Ir dar daug kartų skaitysiu ...
Atsakyti
0

L
Lux
2008-01-02 12:31:04
Pranešti apie netinkamą komentarą
Koks infantilas, fui...
Atsakyti
0

f
fain
2008-01-02 13:12:49
Pranešti apie netinkamą komentarą
kad galim paskaityt,vienas 20a.sviesiausiu RAy Br.!
Atsakyti
0

SKAITYTI KOMENTARUS (8)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų