“Kaip sakė Šekspyro Hamletas: “Kažkas papuvę danų karalystėje”... Šiandien tą patį galima pasakyti apie Lietuvą”, - įsitikinęs Kovo 11-ąją kartu su žmonėmis, o ne su valdžia pasirinkęs švęsti ir “Respublikos” savaitės žmogumi tapęs žinomas aktorius Regimantas Adomaitis.
Jis prisipažįsta: sulaukė ne tik daug sveikinimų, bet ir paniekos, esą šitokiu poelgiu norėjo išpopuliarėti, ir dar gražiau - esą smerkia bei šmeižia Lietuvą. Tad apie tai ir kalbėjomės.
- Regimantai, atvirai prisipažinkite: nenoras švęsti Nepriklausomybės atkūrimo jubiliejaus Seime - tai nusivylimas ar tokia poza?
- Nei viena, nei kita. Jokio skandalo nenorėjau. Tik elementariausiai pasirinkau. Dabar vieni mane sveikina, kiti sako, kad šmeižiu Lietuvą... Atleiskit! Nejaugi mes jau nebelaisvi?..
Ko gero, tai reiškia, kad mes dar nelaisvi, jei iš tokio visiškai bepretenzio pasirinkimo darome įvykį. Mes iškovojome, išsikovojome nepriklausomybę, bet laisvi netapome. Mes dar pilni kažkokių baimių ne taip pasakyti, kam nors neįtikti...
Sąjūdžio laikais buvo toks šūkis: pabudome ir kelkimės! Šiandien reikia vėl pabusti. Mes - kaip miegančioji gražuolė, užmigusi amžinuoju miegu ir laukianti karalaičio, kuris ateis, pabučiuos ir vėl mus prikels iš numirusiųjų.
- Jūsų balse daug nusivylimo. Tai nusivylėte kuo - valdžia ar valstybe?
- Prisipažinsiu - nusivylimo yra. Ir ne šiek tiek, o daug. Ne dėl to, kad mums pensijas karpo, ne dėl to, kad benzinas brangsta, kainos auga... Gali būti blogai, sutinku, - nieko, išgyvensime, bet kodėl mūsų valdžia pasidarė tokia arogantiška?
Aš neneigiu valdžios - ji turi būti. Ir Seime yra puikių žmonių. Bet žiūrėkite, kuo pavirto mūsų Seimas? Cirku, klounada... Šaukštu deguto gali visą medaus statinę sugadinti. Kažkoks karalius ar ten princas staiga kažką padarė ir dabar tiek dienų tęsiasi ginčai, kaip jį nubausti, kaip atstatydinti ir pan. Spyrei batu tokiam į vieną vietą ir tegul nešdinasi...
Arba situacija su mokesčiais. Pasiklausykite išėję į gatvę žmonių... Reikia, kad valdžia pasakytų tautai atvirai, tiesiai. Dabar tarsi ir sakoma, bet su tauta nesitariama. Jiems tauta - buvus nebuvus. Jie atitrūko, įvyko atskirtis: valdžia sau, žmonės sau.
Todėl ir aš nenoriu eiti su valdžia švęsti, ploti ir šaukti: “Valio!” Taip, širdyje aš dėkoju Dievui, kad dvidešimt metų mes išgyvenome laisvi ir nepriklausomi. Bent jau formaliai. Nors ir likome priklausomi nuo savo kompleksų, baimių, mąstymo recidyvų ir pan.
- Nejaugi tikrai jums nėra gera gyventi Lietuvoje? Pažiūrėkite - juk mes taip puikiai vejamės Europą: švietimas tapo paslauga, kultūra - tam tikra verslo forma, kultūros vietą užėmė visai jokių pinigų neuždirbanti sveikatos apsauga...
- Kultūra ir menas galbūt tokiose didelėse valstybėse kaip Rusija ir Amerika gali kaip nors patys pragyventi, bet vis tiek ten atsiranda rėmėjų, palaikytojų, fondų... Kaip gyvena mūsų kultūros žmonės? Pavyzdžiui, rašytojai? Štai rašytojas rašo romaną metus ir daugiau, jis išleidžiamas, ir ką jis gauna už tai? Juokingą sumą, nes tiražai juokingai maži... Aš jau nekalbu apie poetus, kurie patys dar turi primokėti, kad jų knygą išleistų...
Pas mus menininkų ne tiek jau daug. Bet turime puikių aktorių, rašytojų, dailininkų... Jie turi būti palaikomi, kitaip mes neišgyvensime. Užversime kojas. O kam reikalinga valstybė be kultūros? Nežinau...
Pragmatikų pozicija yra tokia: jei teatras neišsilaiko, kam toks teatras? Jei rašytojas gauna kelis litus už knygą - kam jis rašo? Jei bibliotekose yra daug dar neperskaitytų knygų - kam pirkti naujų? Bet ar tokia pozicija teisinga?
Be to, mes nesugebame vertinti to, ką turime. Savo žmonių. Pavyzdžiui, Justinas Marcinkevičius... Žmogus, kurį galėjome turėti kaip šių laikų Joną Basanavičių. Bet mes jį įskaudinome ir jis užsisklendė. O seniau juk žmonės tiesiog laukdavo kiekvieno jo žodžio, nes jo žodžiai nešė dvasinę šviesą.
Šiandien mes praradome tą dvasinę potenciją - štai kur svarbiausias dalykas. Mes tampame išsivaikščiojanti, nykstanti tauta. Nebeturime idėjos, kuri mus vienytų. Mus suvalgė, sugraužė materija. Pinigas. Jis pasidarė geidžiamiausiu dalyku žmonių gyvenime.
- Regimantai, gal tik jums atrodo, kad nėra gera. Pažiūrėkit, mums nei mūsų žemių ir miškų nebereikia, nei laivyno, nei jokių mažeikių naftų, netgi elektrinės... Esame tokie turtingi, kad galime nieko ir nebegaminti. Tad argi Lietuvoje nėra gera gyventi?
- Fantastiška! Mes tokie dosnūs - štai viską išpardavėme, išparceliavome. O kam visa tai mums? Tik svarbu, kad kokie amerikonai ar lenkai paimtų kokius mažeikius... Mes dar primokėsime! Nes esame tokie turtingi, kad neturime kur dėt! Jūs gerai ironizuojate...
- Kodėl taip pesimistiškai? Štai šių metų sausį ekspertai paskelbė, kad Lietuva yra netgi trimis laipteliais aukščiau nei Didžioji Britanija geriausių valstybių gyventi 25-tuke. Tyrimas buvo atliktas pagal šalių vyriausybių pateiktus oficialius rezultatus. Dar nesutinkate, kad Lietuvoje gyventi gera?
- Nežinojau... Ir kodėl mūsų sūnus ten dar iki šiol kiurkso, jei ten taip blogai? Reikia, kad kuo greičiau bėgtų į Lietuvą! Paskambinsiu paklausti, ar dar turi ko valgyti...
- Tiems, kam Lietuvoje buvo gyventi negerai, emigravo, kiti - pasakysiu ciniškai - išmirė arba išmirs. O visi likusieji yra patenkinti gyvenimu. Kaip jums atrodo, ar dar liko Lietuvoje kam pabusti, kam čia gyventi yra gera?
- Reikia padaryti, kad būtų gera, ir dėl to mums visiems reikia pabusti.
- Kaip jums atrodo, kas dabar labiausiai džiaugiasi dėl tokios Lietuvos padėties?
- Kol kas, kol dar yra ką vogti ir grobti, galbūt situacija palanki turtuolių konglomeratams ir oligarchams. Kol kas dar jiems gerai, bet kiek visa tai tęsis - nežinia. Nes žmonės tuoj pasidarys nebemokūs, nebeišgalės sumesti jiems turtų...
Aš stebiu tautą ir galvoju - iš kur mumyse tiek daug kantrybės ir nuolankumo? J.Marcinkevičiaus žodžiais tariant, tylime, kenčiame... Gal tai ir geros savybės, bet išeina taip, kad mes leidžiame, jog su mumis taip elgtųsi. Sako - uždarykite elektrinę, tai ir uždarom. Sako - nesodinkite nieko, tai ir auginame žolę...
- Gal mūsų tautai reikia kokio sukrėtimo, kad pabustų?
- Nemanau, kad mums reikia revoliucijų. Jos nieko gero neduoda. Tai būtų tik griovimas. O mums reikia pradėti statyti. Bet visiems kartu, kad valdžia neatsitvertų nuo tautos ir tauta priartėtų prie valdžios. Kol to nebus, tauta bėgs. Į tas šalis, kuriose blogiau nei pas mus...
- Praėjusiais metais per savo gimtadienį viešai pateikėte tris pasiūlymus valdžiai (uždaryti teatrus, nuodyti pensininkus ir karti verslininkus). Kokie dabar būtų jūsų pasiūlymai valdžiai?
- Neblogai buvau pasiūlęs. (Šypsosi - red.) Šiandien siūlyčiau tą patį. Vis mažiau kankintumės.
- Kas turėtų įvykti, kad R.Adomaitis atgautų tikėjimą?
- (Tyla - red.) Per sunkus klausimas. Nežinau. Šiandien nežinau.
- Bet viltis atgauti tikėjimą yra?
- Viltis visada yra. Reikia, kad tauta pabustų ir nebebūtų kaip avys, ieškančios piemens, kuris jas ganytų ir pasakytų, kaip joms elgtis.
Ramunė HAZIR
