Muziejų darbuotojai jau kurį laiką skundžiasi mažais atlyginimais, o turimi paveikslai yra, nes nėra tinkamų saugyklų. Tačiau valdžia vis tiek užsimojusi Lietuvoje pastatyti Ermitažo-Guggeheimo muziejų. Tokį, koks kitose pasaulio šalyse nepateisino lūkesčių.
Šį kartą „Respublikos“ apskritasis stalas persikėlė į Kultūros ministerijos (KM) baltąją salę. Čia „Respublika“, dvi savaites kvietusi Kultūros ministerijos valdininkus ir jų neprisikvietusi, galiausiai buvo pakviesta pati.
Į diskusiją apie kylantį monstrą tikriausiai būtų susirinkę ir daugiau neabejingų žmonių, tačiau informacija KM paskelbė tik renginio dieną. Ir su keistu, nieko nesakančiu pavadinimu - „Menas miesto gerovei“.
Nepaisant to, diskusija įvyko. O pakalbėti apie tai, ar mums, mokesčių mokėtojams, verta už savo milijardus pirkti Ermitažo-Guggenheimo muziejų, prie apskritojo stalo sėdo Baskų universiteto ekonomikos profesorė Beatriz Plaza, menotyrininkė, Kultūros, filosofijos ir meno instituto bendradarbė Skaidra Trilupaitytė, menotyrininkė Raminta Jurėnaitė ir politikas Artūras Zuokas, savo nuomonę pareiškė Nacionalinės dailės galerijos vadovė Lolita Jablonskienė.
Bilbao atsigavo. O Vilnius?
Renginio pradžioje profesorė B.Plaza pristatė sėkmingą Guggenheimo Bilbao projektą, kuris, jos teigimu, tiesiog atgaivino šį Ispanijos miestą - pastačius muziejų, buvo tiesiami nauji keliai, atsirado žalių erdvių, o miestą užplūdę turistai atgaivino verslą.
Vis dėlto ar galima teigti, kad Vilnius sulauktų tokios pat sėkmės? Ar galima brėžti paralelę tarp Vilniaus ir Bilbao?
„Žinoma, ne, nes Bilbao - ne sostinė, mažesnis, buvęs pramonės miestas, tačiau pramonei ėmus merdėti reikėjo miestą kaip nors atgaivinti, ir miesto valdžia, bendradarbiaudama su apskrities bei valstybės valdžia, pasiryžo investuoti šimtus milijonų dolerių į šį projektą ir jis atsipirko“, - sakė B.Plaza.
Didžiausias palaikymas - iš iniciatoriaus
Bene daugiausia liaupsių projektas sulaukė iš paties jo iniciatoriaus, buvusio sostinės mero Artūro Zuoko. Jis tikino, kad net ir šiuo valstybei ekonomiškai sunkiu laikotarpiu reikia kalbėti ne apie vertes, o apie vertybes.
„Guggenheimo muziejus yra tik dalis viso projekto, kurį ketiname parengti. Išgirdome, kad Bilbao - puikus pavyzdys. Aš esu bendravęs tiek su dabartiniais, tiek su buvusiais Baskų regiono atstovais ir mačiau jų sėkmę. Be to, mačiau, kaip valdžia dirbo: pasitikėdama ir tikėdama. To, beje, šiandien labai trūksta mums. Ne tik Vilniui, bet ir Lietuvai“, - aiškino jis.
A.Zuokas tikino, kad, deja, ne pats muziejus veržiasi į Vilnių, o Vilnius jau trejus metus trypčioja, kad jis čia atsirastų.
„Kuo mes esame stipresni už Bilbao? Mums priklauso dvi garsios pavardės - Jonas Mekas ir Jurgis Mačiūnas, kurios yra garsios visame pasaulyje. Guggenheimo muziejuje būtų J.Meko vizualiųjų menų centras, J.Mačiūno meno galerija „Fluxus“, dvi modernaus kino salės, Litvakų meno kultūros centras“, - sakė jis.
Buvusio mero nuomonę palaikė ir menotyrininkė Raminta Jurėnaitė. Ji sakė puikiai suprantanti skeptikų argumentus, tačiau vis dėlto yra įsitikinusi, kad muziejaus reikia.
„Sostinei reikia muziejų, kuriuose būtų eksponuojamas ne tik nacionalinis, bet ir užsienio šalių menas. Šiuolaikinis menas gali plėtotis tik tada, jeigu šalia bus rodomas kitų šalių šiuolaikinis menas. Jeigu šalia bus kitų šalių kūrėjai - kaip Vilniuje ir buvo ilgą laiką. Vilnius buvo tarptautinis menininkų miestas‘, - tikino ji.
Kol nėra pabaigos, nebus ir pradžios
Bene labiausiai muziejaus idėją kritikavo Kultūros, filosofijos ir meno instituto bendradarbė Skaidra Trilupaitytė.
„Aš esu muziejaus skeptikė. Buvo kalbėta apie turizmą, apie kažką, kas galėtų pritraukti užsieniečius į Vilniaus miestą. Nemanau, kad verta įsivaizduoti kaip turizmo segmentus kaip kažką, kas šiandien nėra prognozuojama. Mes tikrai negalime pasakyti, dėl kokių pastatų žmonės važiuoja į Vilnių. Aš pati daug važinėju, aplankau daug gražių miestų ir grįžusi į Vilnių nesitikiu naujų Manhatano dangoraižių, bet kaskart malonu grįžti į miestą, kuris yra unikalus pats savaime ir labai įdomus kultūriškai“, - sakė ji.
S.Tripulaitytės įsitikinimu, laikas baigti kalbas apie dalykus, kurių nesame pajėgūs įgyvendinti: šnekame apie koncertų salę, kurioje organizuosime pasaulinio garso koncertus, statome nacionalinį stadioną, kuris, atrodo, iki „Dainų dainelės“ nebus baigtas.
„Vis dėlto įdomu pasižiūrėti į tuos projektus, kurie galėjo būti įgyvendinti, tačiau dėl prastos ekonominės situacijos išėjo kaip ir visada. Daug kalbų ir tikėjimosi, tačiau jokio rezultato. Buvo kalba apie A.Sapiegos ir Sluškų rūmų reorganizavimą, tačiau ar tai realizuota? - piktinosi filosofė. - Kalbant apie Guggenheimo muziejų, visada minimas ir privatus verslas, privatus investuotojas, bet jis neturėtų būti pervertinamas. Kultūrą, manau, reikia subsidijuoti. O kad plauks privačios lėšos - mes juk iki šiol dar to nematome. Dabar dar turime pradėtus Valdovų rūmus ir Nacionalinės dailės galerijos projektus. Tačiau ar jie pabaigti?“
Vilnius nėra Bilbao
Baigę pristatymus, konferencijos dalyviai perėjo prie diskusijos. Pirmasis klausimas buvo ar paprasti vilniečiai pajus kokią nors naudą pastačius šį muziejų?
A.Z.: Kalbame ne apie naudą vilniečiams, o apie naudą visai tautai. Bilbao pavyzdys rodo, kad ekonomika kyla visoje šalyje. Tad gautume ne tik kultūros impulsą, bet ir įplaukų - miestas turėtų ilgalaikį ekonomikos variklį. Nors ir labai sunku ką nors įtikinti, kad kultūra gali sudaryti ekonomikos pagrindus.
Bilbao per metus aplanko apie 1,2 mln. turistų, mes tikimės, kad Vilnių aplankys 400 tūkst. Manau, geriau remtis kiek pesimistiškesnėmis pozicijomis, bet paskui nenusivilti.
Iš turistų per metus gautume apie 200 mln. litų. Juk turistai mokėtų už viešbučių paslaugas, už maistą, lankytųsi ir kituose muziejuose.
Be to, pagal pateiktus vertinimus, miesto nekilnojamojo turto vertė kils apie 3-5 proc., palyginti su esama. Tai rodo, kad miestas gali gauti didesnius turto mokesčius.
Ar Bilbao lygu Vilnius?
Bilbao projekto sėkmė neabejotina, bet ar tą patį projektą galima pritaikyti Vilniui? Juk Ispanija turi ir kitų pranašumų - be Bilbao, Ispanijoje yra daug ką pamatyti, ją nesunku pasiekti iš Vakarų valstybių, o mes esame pakrašty, pas mus dažniausiai būna šalta arba šlapia, tai ar verta vien dėl Guggenheimo muziejaus vykti į Lietuvą? Ar iš tiesų visos vizijos yra realios? Ar tai nebus tiesiog nepasisekęs projektas?
B.P.: Klausimas sunkus. Man sunku pateikti atsakymą. Manau, projektas yra labai rizikingas, tačiau būdama ekonomistė galiu pasakyti, kad laimi tie, kurie rizikuoja. Būtent taip ir nutiko Bilbao atveju - valdžia rizikavo. Manau, jei tikrai norite šio projekto, ateityje gausite grąžą. Tačiau dar kartą pakartosiu, kad tai yra labai rizikingas projektas.
Labiausiai Lietuvoje lankomas muziejus yra Trakų pilis, ir tai tik dėl to, kad turistai priverčiamai vežami autobusais. Tai kas skubės savo noru į Guggenheimą?
A.Z.: Trakus per metus aplanko 370 tūkst. turistų. Atlikta studija rodo, kad Guggenheimą aplankys 400 tūkst. turistų, iš kurių apie 200 tūkst., kaip manoma, atvyktų būtent dėl šio muziejaus.
Vilniuje apstu muziejų
Kalbant apie Bilbao, nebuvo paminėta, kokie kiti nacionaliniai muziejai tame mieste buvo iki atidarant Guggenheimą ir kiek jie pritraukdavo turistų? Ar Bilbao teritorijoje yra paveldo objektų? Kiek turistų skrenda specialiai į Guggenheimo muziejų ir pamatę parodas išvyksta, o kiek užsuka į Bilbao keliaudami po Ispaniją?
B.P.: Bilbao nėra didelis miestas - tai pramoninis miestas. Kaip žinoma, pagrindiniai muziejai yra Madride, o Bilbao jų nebuvo daug. Miesto pramonė merdėjo, ją reikėjo kaip nors gaivinti ir valdžia ėmėsi šio kultūros projekto. 90 proc. žmonių sėkme netikėjo, tačiau mums nebebuvo kitos išeities.
Atidarius Guggenheimo muziejų, Bilbao imta eksponuoti ne tik pasaulinius darbus, bet ir baskų dailininkų darbus, taigi atidarę muziejų atgaivinome net ne valstybinį, o regioninį meną. Manoma, kad Ispanija yra labai saulėta valstybė, bet taip nėra - Bilbao taip pat daug lyja, tad atvykusi į Lietuvą jaučiuosi kaip namie. Taigi tikrai ne dėl saulės turistai lanko mūsų miestą. Ir dabar Bilbao aplanko 1,2 mln. turistų, o pirmaisiais metais aplankydavo apie 100 tūkst.
„Kai pas mane atvyksta draugų, aš juos nusivežu į Trakų pilį, į Grūto parką, nusivedu į KGB muziejų - jiems tai yra įdomu. Tad manau, kad muziejai yra reikalingi. Bet kodėl Vilniuje, kai čia ir taip yra kur nueiti ir ką pamatyti? Gal reikėtų pasirinkti kitą miestą? - klausė ISM lektorė Mariana Sueldo. - Į šį klausimą atsakymo nesitikiu, bet pamąstykite apie tai“.
A.Z.: Mes turime atitikti tam tikrus reikalavimus, jei norime turėti muziejų. Aišku, aš nežinau, kodėl Kauno meras, žinodamas, kad J.Mačiūnas yra kilęs iš Kauno, nesiėmė šios iniciatyvos.
L.Jablonskienė, išklausiusi diskusiją, priminė, kad kalbame apie didžiulę investiciją, be to, kalbant apie Guggenheimo projektą, visi Lietuvos muziejai paliekami nuošalyje.
„Kalbame apie pinigus, ir atrodo, kad šis projektas priklauso Ūkio ministerijai. Tuo tarpu rengiant muziejų koncepciją mums Kultūros ministerija nuolat kartojo, kad menas neturi nešti pelno, nes pelnas - papildoma kultūros institucijų veikla“, - pasakojo L.Jablonskienė.
Taigi vienas meno projektas yra grindžiamas vienokiais argumentais, o kitas - visai kitokiais. „Buvo daug kalbėta, kad Vilniui trūksta pasaulinio lygio parodų, tad noriu priminti, kad Nacionalinės galerijos tikslas yra pristatyti 20 ir 21 a. Lietuvos dailę Europos ir pasauliniame kontekste. Tuo tikslu kitais metais atidarome nuolatinę ekspoziciją, kurioje bus ne tik lietuvių menininkų darbai, bet ir užsieniečių. Be to, surengsime dvi dideles parodas“, - apie Lietuvos kultūrinį gyvenimą pasakojo L.Jablonskienė.
Agnė Vaitasiūtė
