Iš begalybės galima paimti vieną mažą tašką, atkarpą, būseną. Meilė leidžia pajusti unikalų akimirksnio aspektą ir nebegąsdina begalybės nesuvokiamybe.
Jaučiu meilę ne žmonėms, ne asmeniui, ne kiškiui ar triušiams. Šie siužetai skirti žiūrovams. Gal būt tai leis jiems pajusti kitus meilės aspektus.
Mane seniai kankina meilė spalvai. Aš pavydžiai seku spalvos istoriją, kuri driekiasi į tolimus praeities amžius. Fizinis spalvos potraukis vilioja glostyti, liesti rankomis grublėtus, pirmykščius uolų piešinius. Instinktyvaus geismo užvaldyta, moliu gruntuoju savo paveikslų paviršius. Rankomis liečiu molio spalvą. Pavydaus įniršio pagauta, kad negaliu pasiekti pirmapradės spalvos būvio, kuo storiausią molio, visų įmanomų dažų sluoksnius kloju ant drobės, kad užvaldyčiau savo meilę-spalvą.
Kartais mane aplanko rafinuotas spalvos jausmas. Kaip nepasiekiama meilužė ji sukelia man metafizinį siaubą.
Tamsiose gotikinėse katedrose, arkų prietemose, kur bespalviai šešėliai suteikia ramybę mano sielai, paslaptingai ima švytėti ultramarino mėliai ar nusitrynusio aukso geltonis. Aš vėl įsimyliu nepasiekiamą spalvą. Myliu ją subtiliais niuansais, plonais, perregimais paviršiais. Jos virtuoziškas skaidymasis į šaltus ir šiltus violetus, smaragdo ar purpuro žiežirbas juodose katedrų navose sukelia man ekstazę.
Spalva man sukelia kančią, kai piktdžiugiškai vaiposi atsidavusi visiems tapytojams, bet ne man.
Aš siekiu ją įkalinti, įtrinti, įlieti, atsisakius teptukų, į drobės paviršių. Palikti visiems laikams paveiksle, kad priklausytų tik man.
Mano mylimoji keičiasi. Aš žinau jos istoriją, kai kurias jos paslaptis. Jaučiu jos išspinduliuotus dažnius ir bangų ilgius. Atpažįstu spalvos prisitaikymą prie mūsų, žmonių sąmonės ir supratimo.
Mano mylimoji man apsuka galvą, besimainydama ir tviskėdama spalvotu rūbu. Aš žinau, kas ji yra iš tikrųjų...todėl aš jos niekada neturėsiu.
GĖLĖS
Mylimiesiems dovanojame gėles. Galima dovanoti daiktus, bet tai tik apsunkinančios formos.
Gėlės taip pat formos, bet jos efemeriškos. Jose dažnai slepiasi mano mylimoji. Ji jas pažįsta.
Aš noriu pagauti jos dėsningumus, kas nemadinga, neaktualu dabar, šiuo metu, bet tai kas būva visą laiką.
Aš noriu pamatyti savo mylimąją nuogą, nurengti jos spalvotą rūbą.
Jos ieškau gatvėje, vitrinų atspindžiuose, traukinių stotyse, sienų užrašuose, pievose, gėlių puokštėse, lūpų dažuose.
Ir ji yra visur.
Aš ją atsinešu aguonų, saulėgrąžų, lubinų puokštėse ir uždarau paveiksluose. Įkalinu rankų kaitra, rankų darbu ir prisilietimais. Pratęsiu savo rankas teptukais-įrankiais, kad galėčiau ją pagauti, įaudrinti, išspinduliuoti.
Ranka mano psichinėje erdvėje juda spalvos link, pasiekia ją ir uždaro dažų materijoje. Ranka daugina savo judesius, judesių formas erdvėje, prisilietimus ir kryptis. Judesių arabeskose, gėlių išorinėse formose kartais pavyksta sustabdyti spalvoje šviesą.
MEDUS
Gelmė ar vien smagumas ir jaudinimasis?
Aš nevengiu paviršinio poveikio. Noriu, kad būtų pilnatvė.
Medaus tekėjimas ir saldumas. Paviršiaus grožis ir sodri materija.
Kas yra medus, jo substancija, primenanti tirštą dažo varvėjimą?
Geltona spalva su visomis savo galimybėmis ir niuansais. Alpulingas medaus skonis ir švelnus tekėjimas materija, paviršium, kol nugramzdina į būties gelmę.
Medus ir spalva ar medaus spalva? Žiedadulkės, vasaros karštyje vystančios gėlės ir saulės šviesa.
Mano mylimoji apsigaubia geltonu šviesos šydu.
Staiga ištinka netikėtas jausmas. Ši geltona šviesa yra talpinama į griežtas struktūras. Įkalinama begalinėse korių formose. Ji patenka į harmonijos ir ritmo talpyklas. Spalva įkalinama paveikslo erdvėje, jo dėsniuose.
Amžinas, ritmingas darbas atskleidžia visatos struktūros grožį ir neišvengiamai leidžia paragauti jo saldybės.
Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė
