Štai tokį pažymį mūsų valstybės galvoms, du dešimtmečius vedusioms tautą į niekur, vien apie asmeninę gerovę temąstančiai šviesuomenei ir visiems mums, suaugusiems, veiksniems Lietuvos piliečiams, šou tuštybei pardavusiems augančių vaikų sielas, rašo filosofas, vienas populiariausių šių dienų šalies prozininkų, Prancūzijos literatūrinio žurnalo „Les Alpes“ ir Rusijos „Novyj mir“ bendradarbis Jaroslavas MELNIKAS.
Rimvydas STANKEVIČIUS
- Gera girdėti jus, it balsą tyruose, šiandien dar kalbantį apie tautos sielą, sudarytą iš meilės Tėvynei, iš viso to, kas mums šventa, iš tauriausių ir aukščiausių jausmų. Žmonija tarsi ir daugybę šimtmečių žino, kad be šių dalykų žmogus negali jaustis laimingas – ima alkti jo siela. Nemanote, kad Lietuvoje šiais aukštaisiais registrais veik visiškai nustojama groti? Kad šiuo požiūriu išgyvename krizę, daug baisesnę ir gilesnę nei ekonominė?
- Visiškai sutinku, kad pagrindinė šios dienos krizė Lietuvoje – dvasinė. Vienintelė „paguoda“, kad visi Vakarai išgyvena panašią krizę. Kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų, seniau lietuviai gyveno aukščiausiais jausmais, ir net 50 metų, praleistų SSRS, nepajėgė tų jausmų sunaikinti. Jei būtų sunaikinę, nebūtų buvę Baltijos kelio. Nebūtų buvę sukilusios tautos vienybės.
Tai kas gi mums šiandien nutiko nepriklausomoje Lietuvoje? Viskas labai paprasta: mums Vakarai primetė savo vertybių sistemą, kurioje svarbiausia yra pinigai, pigi šlovė, valdžia. Kas tai turi, tas ir atsiduria vertybių sistemos viršūnėje. O kas neturi, tas niekas. Aš – prieš skurdo propagandą, aš už tai, kad žmogus naudotųsi gerove, pasiekta sąžininga veikla, pastangomis. Bet laikyti save aukštesniu už kitus, nes tavo automobilis „kietesnis“? Kokį žmogaus tipą išauginome? Auginame?
Kaip, kokia dvasia šiandien auklėjami mūsų vaikai? Jei mes, suaugusieji, negalime atsispirti „geltonojo šėtono“ reklamai, troškimui gauti klouno vaidmenį dar viename televizijos šou, kur labiausiai vertinamas mokėjimas pakikenti, kai esi dalyvis ar žiuri narys, ką kalbėti apie vaikus? Apie paauglius? Kurie neskaitė (ir turbūt niekada neperskaitys) markų aurelijų, senekų, šventų augustinų, nesužinos apie jų panieką pinigams ir šlovei. Dėl to ir niekina bendraamžį, turintį seną telefoną. Svajoja kada nors pakliūti į televizijos „žvaigždes“. Ar reikia stebėtis, kad jiems tos „žvaigždės“ šimtą kartą svarbesnės (nes žinomesnės) už justinus marcinkevičius? Apgailėtina, nelaiminga, dezorientuota karta - kas ją tokią padarė, daro? Anksčiau ar vėliau ta iškreipta vertybių sistema išlįs per gerklę. Tai juk vaikai, nekalti angelai, o ką mes į juos įdėjome? Mums nebus atleidimo.
- Minėjote savo draugą, prancūzų poetą, graudenusį lietuvius saugoti autentišką tautos veidą, savąjį identitetą, nes „klestintieji“ Vakarai jį jau prarado. Nejaugi ir mes jo vertę suvoksime tik kai jo jau neteksime?
- Tai tiesa – lietuviai dar turi atmintį, dar juose gyvena - Bagdono, Antanavičiaus dainose, Strielkūno, Marcinkevičiaus ir daugelio kitų eilėse – gyvi žmogiškos sielos archetipai. Gimtosios Žemės, Motinos archetipai. Taip, Vakarai jau daug ko neteko. Tarkim, prancūzas nedainuos kaip Bagdonas: „Mama! Mama!“ – tokie jausmai jam jau atrodo gėdingi. Bet žinote ką? Nereikia Vakarų suprasti primityviai.
Esu prieš tai, kad Vakarai būtų suprasti kaip „absoliutus blogis“: tai mums jau pažįstama. Būtent ten užgimė asmenybės laisvės, aukščiausių vertybių idėjos. Tiesiog mus pasiekia tik tai, kas paviršiuje, primityvu.
Pavyzdžiui, Prancūzijoje bet kuris save gerbiantis vidutinis prancūzas perka knygas ir būtinai apie jas kalba, gurkšnodamas aperityvą. Kad pasirodytų kultūringas. Tegul tai mada, „intelektualaus snobizmo“ mada, bet kad mums tokią madą. Be to, prancūzai turi nepalyginti daugiau pinigų knygai negu šiandienis lietuvis. Tai ką gi daryti? Valstybei, net tokiai nedidelei kaip Lietuva, nieko nereiškia per metus skirti 20 mln. litų ir nupirkti naujų knygų bibliotekoms. Nejau tai pinigai valstybei, kuri milijardus leidžia kelių remontui, namams renovuoti ir t.t. Tai duotų duonos ne tik lietuvių autoriams, bet ir lietuvių leidykloms, o neturintis pinigų knygai, bet jaučiantis dvasinį alkį Lietuvos gyventojas galėtų prisiliesti prie kitos vertybių sistemos. Ir jaustis toje sistemoje – gyvendamas Lietuvoje! – gerai. Ne nevykėliu, palyginti su milijonieriais ir televizijos žvaigždėmis, o galbūt atvirkščiai. Jei neklystu, vietoj 8 mln., kurie irgi kaip lašas jūroje, knygoms pirkti paliko 2 mln. Todėl net Marcinkevičiaus knygų bibliotekoms nėra už ką nusipirkti. Ką jau kalbėti apie rašytojus, neturinčius tokio autoriteto.
Ką gali padaryti menininkai? Man pačiam politika svetima, todėl siūlyti eiti į politiką nesiryžtu. Tačiau jie turi tarti žodį visur, kur tik įmanoma. Nes yra nemažai žmonių, kurie dar išsaugojo ankstesnių vertybių sistemą, bet yra dezorientuoti. Atskleisti milijonierių ir pseudožvaigždžių menkumą. Nors turbūt yra ir kuklių milijonierių, kuriems pinigai, šlovė neapsuko galvos. Nepradėkime pasaulyje įžvelgti tik juoda ir balta, žiūrėti per mitų prizmę. Gyvenimas kur kas sudėtingesnis.
- O jei jūs būtumėte politikas?
- Jei būčiau politikas... Protingas politikas kurtų šalyje „aukščiausius jausmus“. Bet to siektų ne padidindamas baudą už valstybės vėliavos neiškėlimą šventės metu (nejau bausmės baime galima sukurti aukščiausius jausmus?). Yra subtilesnių mechanizmų. Aukščiausius jausmus gali sukelti tik kultūra, menas (to nesupranta mūsų politikai). Prieš keletą dienų mes su poetu Antanu A.Jonynu vaikštinėjome po Alytų, ir jis man parodė vietą, kur stovėjo sena estrada. Kaip tik apie šitą estradą parašė dainą bardas Albertas Antanavičius („Sena estrada“). Kokia nostalgija aukščiausiems jausmams! O juk tada buvo sovietiniai laikai. Grojo “gyvas orkestras", ir žmones traukė prie estrados, klausėsi, šoko...
Nejau reikalingi milijardai, kad kiekviename Lietuvos mieste bent jau laisvadieniais parke grotų orkestras? Tai galėtų būti vietinis saviveiklos kolektyvas, kuris su didžiausiu malonumu už centus gros valsus ir tango, sukurdamas šventės atmosferą. Štai jums „Lietuva kaip šventė“. Ir net kuo didesnė ekonominė krizė, tuo daugiau tų centų valstybė turėtų surasti, kad žmonės, iškankinti materialinių problemų, nemokamai galėtų prisiliesti prie šventės, kad ilsėtųsi siela.
Šią vasarą buvau Strasbūre ir stebėjau, kaip ten aikštėje grojo pensininkų orkestras. Buvo pilna žmonių. Ir pagalvojau: o kodėl Lietuvoje taip nyku, tuščia? Kodėl savaitgaliais Lietuvos parkuose – tyla? O kam, kai sieloje ir taip tamsu, taupo gatvių apšvietimo sąskaita. Taupo centus dvasinės būsenos sąskaita – ar tai protinga? Tai ne pinigų, o politikų problema; politikų, kurie visiškai nesuvokia, kaip sukurti Lietuvoje šventės pojūtį, o galbūt sulaikyti dalį žmonių, kurie bėga iš niūrios, liūdnos, nesišypsančios šalies.
- Gal ryžtumėtės it savo romanuose paprognozuoti ateitį? Labiau tikite, kad neliks Lietuvos ar Europos Sąjungos?
- Tai, kad nėra sienų su Vakarų valstybėmis, suteikia nepakartojamą laisvės pojūtį ir pažadina dėkingumo jausmą, kad taip susiklostė Lietuvos likimas. Bet ar tai reiškia, kad neturime matyti pavojaus, einančio iš Vakarų? Pavojaus netekti kalbos, moralės, vertybių sistemos, kurias mums perdavė mūsų protėviai? Žinote, būdamas jūsų bendramintis, vis dėlto noriu pasakyti, kad egzistuoja ir kitoks kraštutinumas: kraštutinis konservatizmas, noras gyventi kaip XIX amžiuje. Mes turime keistis, bet išsaugodami šaknis. Reikia rasti aukso vidurį: pasiimti viską, kas geriausia iš savo protėvių, o viską, kas blogiausia, išmesti. Neidealizuokime praeities, kurioje buvo ir tamsių vietų - ir patriarchato valdžia, ir mąstymo siaurumas, ir tos pačios moralės žiaurumas, kada ne santuokoje susilaukusią vaiko dukterį tėvai galėjo išmesti į gatvę... Bet prisiminkime kitką: kaime buvo gėdinga girtis ir visi pagyras smerkė. Didžiuotis pinigais, šlove buvo laikoma amoraliu ir žemu dalyku. Buvo gerbiama tokia savybė kaip kuklumas. Vyresniam reikėjo rodyti pagarbą tiesiog už tai, kad jis vyresnis už tave. Reikėjo būti maloniam, šypsotis sutiktam žmogui. Kodėl tų ir daugelio kitų anos moralės bruožų neperkėlus į mūsų laikus? Ji slepia ir didžiulę tiesą, sukurtą praeities kartų. Įsivaizduokite, kaip lengviau buvo tokioje visuomenėje gyventi.
