2010 metų vasario 11 dieną, 14 valandą kviečiame jūs į Bronės Neverdauskienės atkurtos karališkosios Lietuvos – Lenkijos valdovo Augusto II (Stipriojo) vėliavos įšventinimo ir perdavimo Kauno karo muziejui ceremoniją. Šis renginys viena iš sudėtinių Vytauto Didžiojo karo muziejus 89 - ojo gimtadienio dalių.
B.Neverdauskienėsatkurta vėliava - tai istorinės metrikos, atskleidžiančios Abiejų Tautų Respublikos (Žečpospolita) XVII a. pab. – XVIII a. pr. istorinių karo vėliavų įvairovę fragmentas. Ji atkurta tampriai bendradarbiaujant su Švedijos karo muziejumi Stokholme, kuriame saugomas Šiaurės karo švedų kariuomenės trofėjumi tapęs vėliavos originalas.
Vėliavos atkūrimas - unikalus projektas ir į žiūrovą prabyla keliomis kalbomis: istorine, heraldine, technologine bei menine. Istorinė kalba supažindina su mūsų šalies padėtimi tuometiniame politiniame žemėlapyje, heraldika nubrėžia mūsų valstybės identifikaciją, technologijos primena aukščiausią amatininkų meistrystę, menas ženklina baroko laikotarpį, jautrius ir subtilius spalvinius derinius, medžiagų ir technologijų sintezę.
Šis projektas – savotiška heraldikos rekonkista, kurios eigoje tikimasi „atgauti“ svarbiausias LDK kunigaikščių bei jungtinės Respublikos valdovų vėliavas.
Biografija:
Menininkė Bronė Neverdauskienė, g. 1977, Lietuvoje.
1999 – 2005 Studijos Vilniaus Dailės Akademijoje Kauno dailės fakultete,taikomosios tekstilės menų bakalauro ir magistro laipsniai.
2007 – 2009 Studijos Vilniaus Dailės Akademijoje, meno licenciato laipsnis.
Nuo 2008m. B.Neverdauskienė kuruoja Kultūrų komunikacijų centro (Klaipėda) kultūros ir meno projektus.
Nuo 2003m. autorė dalyvavo personalinėse parodose ir meno projektuose Lietuvoje, Italijoje, Vengrijoje, Švedijooje, Danijoje, Didžiojoje Britanijoje.
B.Neverdauskienė improvizuoja eksperimentinės tekstilės srityje, objektuose ir instaliacijose derindama klasikinius tekstilės formavimo būdus ir šilkografiją ji preparuoja mus ir mūsų stereotipus, pojūčius, emocijas, optinius ir dvasinius efektus. Pati menininkė teigia, jog „šiuolaikinė tekstilė tai tolsta nuo klasikinės dailės, tai labai priartėja, tai imituoja ją, tai pati skolina dailei savo kūną ir kraują. Todėl nuolat išlieka aktuali, jai nekenkia pokyčiai, inovacijos ir eksperimentai“.
