Kovo 7, 8 ir 24 dienomis 18 valandą Lietuvos nacionalinio dramos teatro Didžioje salėje žiūrovai išvys Henriko Ibseno „Meistrą Solnesą“.

Iš norvegų kalbos kūrinį išvertė Leonas Petravičius. Spektaklio režisierė Yana Ross, dailininkas Marijus Jacovskis, kostiumų dailininkai Yana Ross ir Marijus Jacovskis, kompozitorius Faustas Latėnas. Spektaklyje vaidina Algirdas Gradauskas, Miglė Polikevičiūtė, Toma Vaškevičiūtė, Diana Anevičiūtė, Jurga Kalvaitytė, Remigijus Bučius, Robertas Balčiūnas, Donata Kielaitė.  

Henrikas Ibsenas (1828–1906) – vienas žinomiausių XIX a. II pusės dramaturgų, įsitvirtinęs ir XX a. teatro kultūroje, ir šiuolaikiniame teatre. Jis dažnai vadinamas moderniosios dramos pradininku, o drauge su Knutu Hamsunu tituluojamas reikšmingiausiu Norvegijos rašytoju.

Daugelis jo dramų konservatyviame ir miesčioniškame XIX a. pabaigos kontekste buvo vertinamos kaip skandalingos – jis negailestingai žvelgė į tai, kas slypi už tariamai padoraus visuomeninio ir šeimyninio gyvenimo fasado.

Henrikas Ibsenas gimė pasiturinčių prekybininkų šeimoje nedideliame Norvegijos pajūrio mieste Skiene, tačiau netrukus jo tėvų turtai pradėjo sekti, motina atsigręžė į religiją, tėvas puolė į depresiją. Vaikystės potyriais aiškinamos jo dramų temos, susijusios su finansiniais nepritekliais ir moraliniais konfliktais bei nuo visuomenės saugomomis paslaptimis.

REKLAMA

Sulaukęs penkiolikos metų, Ibsenas persikėlė į nedidelį Grimstato miestą, kur pradėjo dirbti vaistininko padėjėju ir ėmė rašyti. 1846 m. su tarnaite susilaukė nesantuokinio sūnaus, kurio vėliau nenorėjo pripažinti, nors 14 metų truputį jį rėmė. Persikėlęs į Kristianiją (taip tuomet vadintas Oslas), mėgino mokytis universitete, tačiau šio sumanymo atsisakė ir nusprendė pelnytis duoną rašydamas. Pirmasis jo veikalas – tragedija „Katilina“ – buvo parašytas 1850 Brynjolfo Bjarmes vardu, tačiau teatro scenos jis neišvydo. Tais pačiais metais parašyta ir pastatyta kita jo pjesė – eiliuota drama „Kapų kalva“ – sulaukė menko dėmesio.

Keletą metų praleidęs Norvegų teatre Bergene (čia kaip dramaturgas, režisierius, prodiuseris jis dalyvavo 145 spektaklių pastatymuose), savo kūrinių jis nespausdino, tačiau sukaupė didelę praktinę darbo teatre patirtį. 1858 m. grįžęs į Kristianiją, tapo Nacionalinio teatro režisieriumi. Vedęs ir sulaukęs vienintelės dukros, pasiturinčio gyvenimo nesusikūrė, todėl pasiryžo išvykti iš Norvegijos – 1864-aisiais iškeliavo į Sorentą, o į tėvynę grįžo tik po 27 metų.

Kita jo drama – „Brandas“ (1865) – sulaukė pasisekimo, tačiau labiausiai tarp amžininkų jį išgarsino „Peras Giuntas“ (1867), kuriam muziką parašė Edvardas Griegas; šiose Ibseno dramose aiški danų filosofo Søreno Kierkegaard’o įtaka.

Toliau sekusios Ibseno dramos priskiriamos jo kūrybos aukso amžiui. 1968 m. iš Italijos išvykęs į Vokietiją ir apsistojęs Drezdene, jis pradėjo rašyti, kaip pats manė, svarbiausią savo kūrinį – „Imperatorius ir galilėjiečiai“ (1873); 1875-aisiais apsistojo Miunchene, 1879-aisiais buvo i6leista jo drama „Lėlių namai“, po poros metų – „Šmėklos“ (1881), kiek vėliau – „Visuomenės priešas“, „Laukinė antis“.

Vėlyvieji jo darbai, kuriems priklauso ir „Statytojas Solnesas“, mažiau susiję su miesčioniškos moralės kritika. „Hedoje Gabler“ (1890) ir „Statytojuje Solnese“ (1892) daugiau dėmesio skiriama psichologiniams konfliktams, šių dramų centre – moterys, spinduliuojančios ir kuriančiąją, ir griaunančiąją jėgą.

REKLAMA

Ibseno dėka dramaturgijoje įsitvirtino realistiniai principai, kuriuos perėmė ir išplėtojo kiti XIX a. pabaigos – XX a. pradžios dramaturgai, visų pirma Antonas Čechovas; Ibseno dramos teatrą palaipsniui pavertė ne pramoga, bet daug dvasinių jėgų reikalaujančią kūryba.

Ibsenas mirė Kristianijoje 1906 m. gegužės 23 d. po keleto insultų. Kai slaugė atėjusiam lankytojui pranešė, kad jam šiek tiek geriau, Ibsenas sušnibždėjo: „Priešingai“, ir užgeso.

Dramą “Statytojas Solnesas” Henrikas Ibsenas parašė 1891, pirmą kartą ji buvo pastatyta Berlyne, spektaklio premjera įvyko 1893 m. sausio 19 d.

Dramos veiksmas vyksta vidutinio amžiaus architekto Halvardo Solneso namuose – savo reputaciją jis užsitarnavo sunkiu darbu, aukodamas asmeninį gyvenimą ir jausmus žmonai Alinai. Buvęs Solneso padėjėjas Knutas Borovikas rūpinasi, kad jo sūnus Ragnaras įsitvirtintų Solneso architektūros įmonėje, tačiau Solnesas būgštauja, kad jaunasis architektas jo nenustelbtų, ir neleidžia Ragnarui nei savarankiškai projektuoti, nei pradėti savo verslą. Šią temą daugelis tyrinėtojų vertina kaip autobiografinę – pats Ibsenas baiminosi, kad jo neužgožtų jaunas, sparčiai populiarėjantis rašytojas Knutas Hamsunas.

Tokioje įtemptoje situacijoje pasirodo Hilda Vangel – jauna mergina, jau dešimt metų garbinanti Solnesą – ji prisimena, kaip jis pastatė bažnyčią jos gimtajame kaime ir per pabaigtuves užlipo į bokšto viršūnę. Tada dvylikametei Hildai Solnesas pažadėjo visą karalystę, kurios pareikalauti ji pasiryžo dabar.  


Rašyti komentarą...
SKAITYTI KOMENTARUS (0)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų