Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota
× Pranešti klaidą
A. Smetona buvo Vyriausiasis kariuomenės vadas, tautininkų partijos ir tautininkiškosios pakraipos jaunimo organizacijos „Jaunoji Lietuva“ vadovas, Lietuvos skautų sąjungos ir Lietuvių mokytojų sąjungos šefas, Jaunųjų ūkininkų ratelių sąjungos globėjas, o 1931 m. įvykęs tautininkų suvažiavimas paskelbė A. Smetoną dar ir Tautos Vadu.
Sovietmečiu A. Smetona buvo vadinamas ne kitaip, kaip „fašistu“, „kruvinuoju fašistu“, o jo valdymas – „fašistiniu režimu“. Toks pasakymas piktina šių dienų lietuvius. Tačiau žinomas lenkų istorikas, anaiptol ne komunistas, Jerzy Ochmański savo „Historia Litwy“ III laidoje, išėjusioje jau žlugus socializmui (1990 m.), rašo, kad jis neketinąs atsisakyti termino „Lietuvos fašizacija“ 1927-1940 m. Netgi po II pasaulinio karo vakaruose atsidūręs A. Smetonos biografas ir apologetas Aleksandras Merkelis 1927-1940 m. Lietuvos santvarkoje įžiūri fašizmo bruožų ir tvirtina, kad Lietuva tuomet svyravo tarp demokratijos ir fašizmo. Kitas išeivijos autorius Leonas Sabaliūnas savo veikale apie politinę krizę Lietuvoje 1939-1940 m. rašo apie A. Smetonos diktatūros „fašistinį atspalvį“.
(Dr. Liudas Truska (VPU Lietuvos istorijos katedra) „Aksominė“ Antano Smetonos diktatūra Lietuvoje (1927 – 1940)
1938 m. konstitucijoje galutinai įtvirtintas autoritarinis valstybės pobūdis, joje net nepaminėta, kad valstybė yra demokratinė. Visos galios sutelkiamos prezidento rankose, ministrų ir Seimo funkcijos dar labiau susiaurėja. 1938 m. rugsėjo 14 d. A. Smetona išrenkamas prezidentu 7-erių metų kadencijai (rinkimai vykdyti pagal naująją konstituciją buvo nedemokratiniai). Autoritarizmo stiprinimas teisinamas kaip tautos vienijimas, siekiant atsispirti vidaus ir išorės jėgoms, kurios šiai idėjai buvo priešiškos. Seimo rinkimai nepastebimai vyko prižiūrint valstybės administracijai. Konstitucijoje aiškiai atsispindi autoritarizmo, tradicionalizmo, konservatizmo ir lietuviško bendruomeniškumo politinė ir socialinė mintis. 1938 m. konstitucija numato prievartinį darbą, o tai rodo griežtą režimo pobūdį.
(wikipedia)
Sovietmečiu A. Smetona buvo vadinamas ne kitaip, kaip „fašistu“, „kruvinuoju fašistu“, o jo valdymas – „fašistiniu režimu“. Toks pasakymas piktina šių dienų lietuvius. Tačiau žinomas lenkų istorikas, anaiptol ne komunistas, Jerzy Ochmański savo „Historia Litwy“ III laidoje, išėjusioje jau žlugus socializmui (1990 m.), rašo, kad jis neketinąs atsisakyti termino „Lietuvos fašizacija“ 1927-1940 m. Netgi po II pasaulinio karo vakaruose atsidūręs A. Smetonos biografas ir apologetas Aleksandras Merkelis 1927-1940 m. Lietuvos santvarkoje įžiūri fašizmo bruožų ir tvirtina, kad Lietuva tuomet svyravo tarp demokratijos ir fašizmo. Kitas išeivijos autorius Leonas Sabaliūnas savo veikale apie politinę krizę Lietuvoje 1939-1940 m. rašo apie A. Smetonos diktatūros „fašistinį atspalvį“.
(Dr. Liudas Truska (VPU Lietuvos istorijos katedra) „Aksominė“ Antano Smetonos diktatūra Lietuvoje (1927 – 1940)
1938 m. konstitucijoje galutinai įtvirtintas autoritarinis valstybės pobūdis, joje net nepaminėta, kad valstybė yra demokratinė. Visos galios sutelkiamos prezidento rankose, ministrų ir Seimo funkcijos dar labiau susiaurėja. 1938 m. rugsėjo 14 d. A. Smetona išrenkamas prezidentu 7-erių metų kadencijai (rinkimai vykdyti pagal naująją konstituciją buvo nedemokratiniai). Autoritarizmo stiprinimas teisinamas kaip tautos vienijimas, siekiant atsispirti vidaus ir išorės jėgoms, kurios šiai idėjai buvo priešiškos. Seimo rinkimai nepastebimai vyko prižiūrint valstybės administracijai. Konstitucijoje aiškiai atsispindi autoritarizmo, tradicionalizmo, konservatizmo ir lietuviško bendruomeniškumo politinė ir socialinė mintis. 1938 m. konstitucija numato prievartinį darbą, o tai rodo griežtą režimo pobūdį.
(wikipedia)
Pritariu minčiai, kad "... kapitalistinėje sistemoje kerojantis privatumas neleistų susikurti jokiam Sąjūdžiui..." . Tada Vakarų vertbės (blizgesys) buvo vienas iš motyvų dalyvauti Sąjūdyje. Dabar tokio orientyro neliko.
Nepaisant netikslumų reikia padėkoti autoriui už kritišką mąstymą. Tikrai Sąjūdį reikia prisiminti ne vien kaip nacionalinį, bet ir kaip socialinį judėjimą.
Nepaisant netikslumų reikia padėkoti autoriui už kritišką mąstymą. Tikrai Sąjūdį reikia prisiminti ne vien kaip nacionalinį, bet ir kaip socialinį judėjimą.
Būtų gerai, jei tas tinginys Pocevičius vieną kartą ne tik lepteltų, kad 1938 m. konstitucija yra fašistinė, bet ir raštingai tą įrodytų. Būtų tikras malonumas tą giliau pažinti, nes dar niekur neteko skaityt tokių įdomių konstitucijos apibendrinimų. O jei tokiais pasažais neva demonstruojamas Pocevičiaus humoro jausmas (kurio jis, manding, nė neturi), tai čia jau reiktų kalbėt apie arkliškus juokelius, autoriui su tokiomis ambicijomis garbės niekaip nedarančius.
Dar reikėjo pacituoti ne tik Sakalą bet dar ir Burokevičių, Jarnalavičių. Būtų didesnis choras
Knygos autoriai nesugebėjo įžvelgti šios eilinio, mažojo žmogaus tragedijos? Na, o kam ji dabar įdomi? Juk visi mąsto VALSTYBIŠKAI...
Kaip žodis tapo kūnu, o Sąjūdis – valdžia