Apibūdinti garsų šalies menininką, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatą Leonardą Gutauską, ko gero, lengviau pasitelkiant prieštaros metodą. Nes paprasčiau išvardyti raiškos formas, kuriomis L.Gutauskas nesinaudoja kurdamas, nei tas, kuriomis naudojasi – mat esame skaitę ir šio autoriaus poezijos knygų, lankęsi paveikslų parodose, skaitę aukštai įvertintą jo romaną „Vilko dantų karoliai“, taip pat ir puikių pasakų tiek patiems mažiausiems, tiek suaugusiems vaikams.
Skaičiusieji L. Gutausko „Velnio dūdą“, ko gero, spėjote pamanyti, kad daugmaž įsivaizduojate ir naujosios rašytojo knygos „Senojo Bokšto gyventojai“ stilistiką, tačiau jei taip pamanėte – apsigavote.
Nepaisant spalvingų, pasakiškų iliustracijų, pieštų paties autoriaus, nepaisant knygos formato, bylote bylojančio, kad tai – pasakų knyga. Net nepaisant tokių egzotiškų pagrindinių herojų, kaip nykštukas Dulkė, varnas Krankas, voras Benediktas, vėjas Benamis, kurie sunkiai įsivaizduojami kokio kito žanro kūriniuose, išskyrus pasakas.
Apgauti gali ir tipiška Vilhelmo Haufo pasakų knygų kompozicija, kai viename pasakojime sutelpa daugybė kitų istorijų, kurias pakaitomis pasakoja visi herojai. Tik tai, kas minėtojo pasakų meistro knygose vyksta karavano palapinėse ar plėšikų apgultuose pakeleivingos smuklės kambariuose, L. Gutausko knygoje perkeliama į tylų, žmonių nelankomą bokštą, kur pasakojimai ringuoja fone skambant naktinio svirplio smuikelio melodijoms.
Visai gali būti, kad tik perskaitę knygelę suprasite, jog tai – ne pasakos, o labai gudriai ir labai simpatiškai pateiktos geografijos, botanikos, fizikos žinios, taip sumaniai įvilktos į pasakos drabužius, kad skaitydamas ją išminties semiesi tarsi nejučia, tarsi žaisdamas, besimėgaudamas...
Štai taip „netyčia“ iš Senojo Bokšto gyventojų sužinome ir apie karališkąją leliją (Viktorija Regija), ir apie Torandą, ir apie Grįžulo Ratus, ir apie Šiaurės Pašvaistę, ir apie darbščiuosius šilkverpius bei švytinčius grybus...
Belieka pasvajoti, kad nykštukas Dulkė ar vėjas Benamis atsakingai įvertintų savo talentus ir imtų dirbti pedagoginį darbą mokyklose. Jei vaikams biologiją ar geografiją dėstytų bičiuliai iš Senojo Bokšto ar bent jau šių disciplinų vadovėlius rašytų L.Gutauskas – neabejoju, stropių mokinių Lietuvoje atsirastų nepalyginti daugiau.
