Apsilankę Vilniaus miesto savivaldybės fojė, pateksite ypatingos auros zonon. Čia įkvėpsite didžiojo rusų poeto Aleksandro Puškino laikų dvasios.
Paroda „Aleksandro Puškino gyvenimas ir kūryba XX amžiaus rusų dailininkų kūriniuose“ į Vilnių atkeliavo iš Rusijos, Sankt Peterburgo A. S. Puškino muziejaus.
Seniausias muziejus
Iškili A.Puškino asmenybė, jo sukurti pasaulinės literatūros fondui priklausantys kūriniai du amžius buvo rusų dailininkų įkvėpimo šaltiniu. Ypatingai vykę ne vien šios tematikos tapybos darbai, bet ir knygų iliustracijos bei eskizai teatro spektaklių dekoracijoms.
Pats seniausias ir didžiausias Rusijos A.S.Puškino muziejus, įkurtas Sankt Peterburge (jam priklauso dar šeši A.S.Puškino asmenybei bei gyvenimo keliui skirti muziejai), saugo ne vien relikvijas, siejamas su garsiojo poeto gyvenimu, kūryba bei jo aplinka, bet ir menines jo kūrinių interpretacijas, sukurtas garsiausių Rusijos menininkų - Valentino Serovo, Mstislavo Dobužinskio, Ivano Bilibino, Nikolajaus Tyrsos, Jelenos Plechan, Aleksandro Benua ir kitų.
Šio muziejaus iniciatyva surengtas socialinis kultūrinis projektas „A.S.Puškinas Lietuvoje“. Jo dėka ir buvo pristatyta paroda, pateikiant Vilniaus miesto savivaldybės lankytojų vertinimui pačių ryškiausių XX a. Rusų dailininkų grafikų kūrybos, saugomos muziejaus rinkiniuose, kompiuterines kopijas.
Vilniuje krikštytas poeto prosenelis
Literatūrinis A.Puškino muziejus įkurtas ir Vilniaus Markučiuose, nors pats jo herojus niekuomet nesilankė nei Vilniuje, nei Lietuvoje. Sklando legenda, kad Vilniaus Piatnickajos cerkvėje, esančioje Didžiosios ir Bokšto gatvių sandūroje, krikštytas poeto prosenelis afrikietis Hanibalas. O Markučių dvarelyje 1899-1905 m. iš tikrųjų gyveno jaunesnysis A.Puškino sūnus Grigorijus Puškinas. Jis palaidotas kapinaitėse šalia Šv.Varvaros koplytėlės Markučių parke.
Didiesiems Lietuvos kunigaikščiams ir įvairioms didikų giminėms (Kiškoms, Čapskiams, Chodkevičiams) priklausiusius Markučius 1867 m. nupirkęs generolas inžinierius Aleksejus Melnikovas pastatydino ten medinį dviejų aukštų vasarnamį, kuriame ir įsikūrė jo duktė Varvara, Sankt Peterburge susipažinusi su Grigorijumi Puškinu jaunesniuoju ir 1884 m. su juo Vilniuje susituokusi.
Penkmetį gyvenę Michailovskojės kaime Pskovo gubernijoje, tėvo - A.Puškino - tremties vietoje, jaunieji Puškinai persikėlė į Markučius, parsiveždami Lietuvon ir kai kuriuos didžiojo poeto daiktus.
G.Puškinas domėjosi viskuo, kas tik pasirodydavo spaudoje apie tėvą, rinko ir saugojo visus jo raštų leidimus. Šiuolaikinio literatūrinio A.Puškino muziejaus, įkurto gyventi pritaikyto vasarnamio pastate, spintose saugoma apie 600 knygų, išlikusių iš turtingos G.Puškino bibliotekos. Tėvo atminimą puoselėjęs sūnus išoriškai panėšėjo į poetą, o jo žmona Varvara teigė esanti laimingiausia moteris Rusijoje, nes jai tekusi reta laimė tapti A.Puškino marčia.
Įprasmintas atminimas
1899 m. Vilniaus miesto taryba nusprendė A.Puškino garbei jo gimimo 100-ųjų metinių proga atidaryti amatų mokyklą, skirti lėšų amatininkų kursams organizuoti, paremti piešimo klasę, akademiko Trutniovo dailės muziejų ir profesinio lavinimosi kursus prie realinės miesto mokyklos, o sukaktuvių dieną Bernardinų sode suruošti gegužinę, miesto valdybos išlaikomos mokyklos mokiniams padovanoti po A.Puškino knygą, miesto sodą, esantį Gedimino kalno papėdėje, pavadinti Puškino vardu ir pastatyti jame poeto biustą. Visi miesto valdybos planai buvo įgyvendinti, tik Puškino paminklo išliejimui ir pastatymui prireikė beveik metų: iškilmingas paminklo atidarymas įvyko 1900-ųjų spalį.
1955 m. atidengtas skulptoriaus B.Vyšniausko ir architekto V.Nasvyčio sukurtas bronzinis paminklas A.Puškinui, be kurio apie 40 metų vilniečiai neįsivaizdavo Gedimino kalno papėdėje įsikūrusio Sereikiškių parko, tik 1992 m. perkeltas į Markučius, prie Puškinų sodybos namo, kurį didžiojo poeto palikuonys testamentu paliko Lietuvai saugoti - idant visuomet tarnautų kultūros ir švietimo tikslams.
1948-aisiais atvėręs duris, Literatūrinis A.Puškino muziejus Vilniaus Markučiuose lankytojams svetingas iki šiol. Poeto palikuonys, ramiai besiilsintys ten pat, tyliose garsiosios šeimos kapinaitėse, nenusiviltų šiandienine jo ekspozicija: gyvenamuoju namu, Šv.Varvaros koplyčia, tvarkingu 18 hektatų parku su tvenkiniais, lietuvio skulptoriaus sukurtu paminklu garsiajam rusų Puškinui.
O „Stebuklingojo veidrodžio“, „Pasakos apie carą Saltaną“, „Auksinės žuvelės“, „Ruslano ir Liudmilos“, „Mocarto ir Soljerio“, „Eugenijaus Onegino“ autoriaus maištingą, prieštaringą ir modernią dvasią pajustumėte apsilankę Vilniaus miesto savivaldybės fojė antrajame aukšte. Gal iš Konstantino Juono „Užeigos Lietuvos pasienyje“ ar Valerijaus Serovo A.Puškino natiurmorto, gal iš Valerijaus Mišino „A.Puškinas. Portretas“. O greičiausiai - susipažinę su to paties autoriaus kūriniu, pavadintu paties jo herojaus - A.Puškino - žodžiais:
„Nebrangiai vertinu garsias aš teises...“
