2009 m. rugsėjo 11 d., penktadienį, 16 val., Šiaulių miesto dienomis, Fotografijos muziejuje (Vilniaus g. 140, Šiauliai) pristatoma plataus profilio menininko šiauliečio Modesto Navicko paroda „Mados fotografija“.
Ši paroda – mados fotografijos ciklo, kurį autorius gegužės mėnesį pristatė Šiaulių profesinio rengimo centro bibliotekoje, tąsa. Menininko kelią pradėjęs nuo tekstilės darbų, drabužių kolekcijų kūrimo, vėliau išbandęs grafiką, pastaruoju metu M. Navickas susidomėjo fotografija. Šioje parodoje eksponuojama paties autoriaus sukurtų modelių fotografijų ir gobelenų sintezė.
Per parodos pristatymą, kuriame dalyvaus autorius, bus demonstruojama fotografijose užfiksuota drabužių kolekcija.
Paroda veiks iki 2009 m. rugsėjo 13 d.
M. Navickas – dailininkas, pasižymintis plačia menine praktika. Kūrybinį kelią jis pradėjo dar būdamas jaunuoliu: susipažino su tekstile, jos panaudojimu kūrybiniame darbe, dalyvavo parodose. Vėliau kūrybinius įgūdžius tobulino praktikuodamas drabužių dizainą ir kurdamas individualias drabužių kolekcijas.
Dabar Šiaulių universitete menotyros magistrantūroje studijas tęsiantis M. Navickas mokėsi ne tik drabužių dizaino, bet ir įgijo grafiko specialybę. Fotografijos pagrindų Šiaulių universitete jį mokė fotomenininkė Regina Šulskytė. Kaip ir daugelis jaunų menininkų, M. Navickas stengiasi nemėgdžioti savo mokytojų, neretai specialiai laužydamas fotografijai būdingas klasikines kompozicijas, ieškodamas netradicinių kampų ir temų.
Vienetinius drabužius dažniausiai kuriančiam M. Navickui idėja fotografuoti savo sukurtus modelius kilo neseniai: drabužius jis ryžosi eksponuoti ne ant žmogaus kūno, bet fotografijose. Pasak menotyrininko Remigijaus Venckaus, jose mada virsta netikėtu nutikimu arba nuotykiu. Fragmentuoti kostiumai ir žmonių kūnai sąlygoja paslapties įspūdį. Čia kostiumus nešiojantys žmonės neturi nieko bendro su savo socialine padėtimi. Jie tampa anonimiški, nuasmeninti ne tik patiems žiūrovams, bet ir savo paties bei fotografo atžvilgiu. Kadangi nuotraukose nėra viso kostiumo, o tik jo fragmentai, dėl to atrodo, kad nėra ir pačios mados, nors ji egzistuoja detalių fotografijose.
Fotografijų autorius, nusigręždamas nuo standartinių rūbo fotografavimo metodų, tarytum kalba apie madą jos pačios atsisakydamas ir todėl rizikuoja būti nesuprastas. Atrodo, kad tokiu būdu jis stengiasi paneigti visus nusistovėjusius, su komercija susijusius mados tipus. Vis dėlto asmeniškumą išduoda tai, kad autorius pats sukūrė rūbus ir tik po to juos fotografavo.
Įdomu tai, kad M. Navickas fotografijose specialiai panaikina lytinius skirtumus. Tik iš detalių įmanoma pastebėti, kad suknelę vilki ne moteris, o kai kurių fotografinių ženklų analizėje galima visiškai pasiklysti – ar labai fragmentiškai atrodanti moteris tikrai yra moteris. Būtent tai kuria ne tik įdomią mados fotografijai nebūdingą madą, bet ir nepatogų žiūrėjimui skirtą personažą.
