Mimoza – Afrikoje ir Azijoje žydinti gėlė, išsiskirianti savo jautrumu išorės dirgikliams. Mimozomis juokais yra vadinami pernelyg jautrūs, pažeidžiami, tarsi „be odos“ gyvenantys žmonės. Nesugebantys kovoti ir apsiginti.
Rasa Velijevaitė. STAMBULO MIMOZA. – Vilnius: Versus aureus, 2009. – 216 p.
„Mimozų“ šiame R. Velijevaitės romane net ne viena, o keturios. O kaip kitaip, jei kūrinio centre – meilės daugiakampis? Pagrindinė jo ašis, be abejo – supervyras, dėl kurio savo gyvenimus luošina keturios klusnios moteriškės. Kas keisčiausia – minėtas super vyras, „auksines rankas“ turintis chirurgas Erikas, romane pristatomas visai ne kaip neigiamas herojus. Net jo vampyriškas būdas (pomėgis gerti savo paties kraują) ir atšiaurus charakteris nelaikomi keistenybėmis, o daugiau išskirtiniais ir žavingais bruožais: „Jis – Erikas Gladžis. Tiksliau jis – Dievas. Nepalaužiamas ir be skrupulų. Be pasenusių nereikalingų sentimentų“ (p. 125).
Dėl šio veikėjo meilės ar bent kruopelės dėmesio romane kovoja keturios moterys: teisėta žmona snobė Matilda (su kuria Erikas vėliau išsiskiria), įspūdingos išvaizdos blondinė žurnalistė Jazmina (Barbė), meniškos sielos rašytoja Lija ir turkė Bayram, kuriai knygoje tenka pagrindinės „mimozos“ vaidmuo chirurgo gyvenime.
Taigi, prieš akis – keturios visiškai savo išvaizda ir gyvenimo istorijomis nepanašios moterys. Bet šie skirtumai labai nereikšmingi, nes jos visos identiškos savo dvasios silpnumu, nesugebėjimu mylėti nei gyvenimo, nei savęs. Net jų meilė „svajonių jaunikiui“ – pernelyg sentimentali, dramatiška, net liguista. Gal neatsitiktinai jos visos susijusios įvairiais ryšiais (draugystės arba giminystės). Prie moteriškojo ketvertuko galime prijungti ir mokslų daktarę raudonplaukę Patriciją, dirbančią chirurgo klinikoje, kuri, nors ir dalyvauja šiame raizgiame jausmų žaidime, tačiau tai daro bent jau ne dėl to, kad užsitarnautų supervyro malonę.
Pagrindinė romano tema, kaip, beje, ir daugelio romanų – meilė. Knygoje matome daugybę šio jausmo formų: meilę sau, sadistišką, mazochistinę, užvaldančią meilę ir kt. Veikėjai praktikuoja įvairias intymių santykių formas, nesibaidoma ir lesbinių santykių. R. Velijevaitės romane, skirtingai nei daugelio kitų rašytojų moterų kūryboje, dviejų moterų suartėjimas vaizduojamas ne kaip atstumiantis vienkartinis potyris ar egzotiškas žaidimas, o kaip estetiškas, netgi dvasingas dviejų subrendusių asmenybių pasirinkimas. Įžvelgiamas savotiškas tokių santykių privalumas: „Ir jas apėmusi jazminų ir rožių aistra buvo visai kitokia, nei patiriama su vyrais. Ji buvo minkšta ir nardinanti it pūkinis apklotas. Tarsi pūga, kuri užpusto raudonai. Lyg kiaušininis pudingas, kai prisikemši jo pilną burną ir kuo ilgiau nenori nuryti. Nes pajunti, kad tau iš nosies bėga kraujas“ (p. 86). Būtent šio romano kontekste kitokį lesbinių santykių vaizdavimą įsivaizduoti praktiškai būtų neįmanoma, nes vyriški personažai piešiami pernelyg niūriomis spalvomis, jie nepajėgia patenkinti moterų švelnumo poreikio.
Personažai gana stereotipiški: švelnios, jautrios ir nuolankios „patelės“ ir stiprus, tačiau nuožmus ir sadistiškų polinkių turintis „patinas“. Pagrindinis veikėjas Erikas romane nėra statiškas personažas, jo charakteris kinta. Būdamas šiurkštus ir despotiškas visoms jį supančioms moterims, tuo pačiu besąlygiškai myli savo pirmąją žmoną, turkę Bayram.
Visų veikėjų charakteriai dinamiški, patrauklūs. Siužetas painus, dėl daugybės romane veikiančių personažų ir įvairių juos jungiančių ryšių, skaitant pirmą skyrių tenka ne kartą pavartyti ankstesnius puslapius, kas truputį trikdo. Susidaro įspūdis, lyg skaitytum užrašytą „muilo operos“ variantą – įvykiai romane veja vienas kitą, veikėjų naratyvai nuolat pinasi tarpusavyje. Šį romaną kur kas maloniau būtų ne skaityti, o žiūrėti jo ekranizaciją. Tokio pobūdžio serialai yra gana mėgstami, ir šiuo metu populiarūs. Tuo labiau, kad pagrindinis veiksmas vyksta Lietuvoje (Kaune, Vilniuje). Jis kuriam laikui persikelia ir į egzotiškesnes erdves (Stambulą, Bilbao). Taip sukuriama daugiau intrigos, veiksmas tampa kosmopolitiškesnis.
Skaitant romanas sudaro niūraus kūrinio įspūdį. Vyrauja melancholiška nuotaika, gausu tiek dvasinių dramų (nelaimingos moterų meilės istorijos, griūvanti santuoka, skyrybos ir daugybė kitokių jausmų peripetijų), tiek fizinių nelaimių (savižudybė, ligos, traumos). Nors vyrauja meilės tematika, tačiau meilė tampa įmanoma, pasiekiama tik per kančią, arba nepasiekiama visai. Jos malone apdovanojami tik du „laimingieji“, tuo tarpu visų kitų veikėjų naratyvai gana tragiški.
Įdomiai vaizduojama veikėjų moterų charakterių kaita. Galima skirti dvi fazes: tikintis geidžiamo vyro meilės, ir praradus viltį. Paradoksalu, bet tik galutinai atstumtos moterys tampa stiprios (Matilda, Lija). Tuo tarpu, siekdamos Eriko Gladžio dėmesio, jos praranda savigarbą, gyvenimo džiaugsmą, meilę sau. Joms meilė tampa griaunančia jėga, santykiai su vyru – pančiais, kuriuos nusimetus jaučiamas palengvėjimas. „Ir supratau, kokia esu laiminga, Lija... Turiu viską, ko gali geisti širdis. Viską. Tiesiog niekaip negaliu išmokti džiaugtis. [...] O dabar, kai viskas baigta, turiu vėl imtis savęs. Juk iš tikrųjų, taip vaikiausi Eriką, taip norėjau kuo stipriau jį prisirišti, kad buvau beveik visiškai praradusi save...“, – po skyrybų su vyru sako Matilda (p. 209).
Šioje vietoje reikėtų triukšmingai nuleisti raudoną užsklandą su užrašu „Happy end“. Mylimieji – kartu, atstumtosios – susitaikiusios su nepalankia joms atomazga ir net radusios iš to kažkokios naudos. Kokia nauda skaitytojui, perskaičiusiam šį R. Velijavaitės romaną? Nebent praplėstas akiratis ir gana maloniai su knyga rankose praleistas vakaras. Kokia nauda R. Velijevaitei, parašiusiai romaną? Dar vienas nedidelis žingsnelis kūrybinio meistriškumo link.
